• Maironio memorialinis butas

      Maironio memorialinis butas

      Pravėrus Maironio buto duris, suskamba kanklės ir pasigirsta kompozitoriaus Juozo Naujalio ir Maironio dainos „Lietuva brangi“ melodija. Dailūs senoviniai baldai, raudono aksomo sofos, spintos pilnos retų knygų, puošnūs laikrodžiai, skulptūros, paveikslai ir pats Maironis, žvelgiantis iš portretų, pasitinka lankytoją kaip mylimą ir laukiamą svečią savo memorialiniame bute. Į šiuos rūmus pusamžis poetas parvyko gyventi iš Peterburgo, kur 15 metų profesoriavo Katalikų dvasinėje akademijoje. Nusipirkęs ir suremontavęs šį pastatą Maironis jau 1909 m. rudenį apsigyveno antrojo aukšto aštuoniuose kambariuose. Dalį baldų ir meno kūrinių parsivežė iš Peterburgo, dalį įsigijo iš vietinių meistrų. Bendravo su dailininkais, pirko iš jų paveikslus ir skulptūras, užsisakė vertingas pasaulinio garso menininkų kopijas. Kartu su Maironiu gyveno ir jo sesuo Marcelė Mačiulytė, kuri talentingąjį brolį globojo, kad buitis netrukdytų kūrybai. Jiedu leido į mokslus jauniausios sesers Kotrynos vaikus. Dėdės namuose kurį laiką gyveno seserėnai ir seserėčios. Pasakojama, kad Maironio namuose buvo linksmas šurmulys, nes jaunieji giminaičiai mėgo darinėti prieškambario duris ir klausytis, kaip skamba kanklės. Šiuose namuose Poetas gyveno iki mirties. Rašydavo ankstyvą rytą, kai kambarį nutvieksdavo saulė. Sėdėdavo pasirėmęs ranka, žvelgdavo pro langą į Rotušės aikštę, taisydavo gimusį posmą. Čia gyvendamas parašė puikių eilėraščių, balades „Čičinskas“ bei „Jūratė ir Kastytis“, istorinių dramų trilogiją „Kęstučio mirtis“, „Vytautas pas kryžiuočius“, „Didysis Vytautas – karalius“, taip pat literatūros ir istorijos mokslo darbų. Poeto namuose lankydavosi menininkai, dvasininkai, studentai, giminaičiai. Archyve saugoma keli šimtai vizitinių kortelių su šiltais linkėjimais, kvietimų į įvairius renginius, koncertus, parodas, medelių sodinimo šventes. Visas Maironio butas įrengtas 1992 m. (aštuoni kambariai), o 1998 m. pirmą kartą atkurtas autentiškas sienų dekoras. Nuo 2014 m. butas buvo uždarytas restauracijai ir tik 2016 m. rugsėjo 16 d. vėl atverė duris lankytojams.

Parodos objektai

   
  • Sulankstomas kortų stalelis

    Sulankstomas kortų stalelis, ~1900 m.

    Sulankstomas kortų stalelis nežinomo meistro pagamintas XX a. pradžioje. Stalviršio vidurinioji dalis aptraukta žalia gelumbe. Nežinoma kada  ir kur Jonas Mačiulis-Maironis įsigijo šį stalelį. Teatralas Vladas Sipaitis, atsiminimuose rašo: „Mat mano dėdė daktaras Bronius Sipavičius, / ... /, gyveno netoli Maironio, kur ir rašytojas Vaižgantas, ir dažnai apsilankydavo pas poetą palošti kortomis...“ (Kn.: Literatūra ir kalba. XXI. V., 1990, p. 657). „Tarpais pats vienas [Maironis] dėstė pasiansus“ (Kazimieras Paltarokas. // Literatūra ir kalba. XXI. V., 1990, P. 462).
    J. Mačiulio-Maironio (1862–1932) memorialinis daiktas.

  • Paveikslas. J. Mačiulis-Maironis

    Paveikslas. J. Mačiulis-Maironis, 1904 m.

    Janas Mioduševskis

    Šis Jono Mačiulio-Maironio portretas yra ankstyviausias iš visų jo portretų. Jį 1904 m. nutapė Jan Ostoja Mioduševskis (Mioduszewski, g.1831 – m.1906), lenkų kilmės dailininkas, kuris mokėsi Peterburgo Imperatoriškojoje menų akademijoje, įgijo istorinės tapybos ir portretų tapymo menininko laipsnį, tobulinosi Paryžiuje, pelnė įvairių apdovanojimų – medalių ir diplomų. Kartkartėmis sugrįždavo į Peterburgą. Apie Maironio ir dailininko J.O. Mioduševskio santykius nėra išlikusių žinių, bet aišku viena – jie buvo pažįstami, nes profesoriaudamas Peterburgo dvasinėje akademijoje (1894–1909), poetas turėjo platų draugų ratą ir aktyvų interesų lauką. Šis, tuomet dar tik keturiasdešimt dvejų metų Maironio portretas, yra ir pats iškiliausias, puošniausias, spalvingiausias, su visomis Peterburgo dvasinės akademijos prorektoriaus ir profesoriaus  regalijomis, žiedais, purpuro spalvos mantija. Sėdi prie stalelio, ant kurio padėta knygų ir kepuraitė – biretas. Rankoje nedidelė knygelė – lyg „Pavasario balsų“ tomelis. Šis reikalavimas – pavaizduoti portretuose ne tik kaip dvasiškį, bet ir kaip rašto žmogų, išliks ir vėliau Maironį tapysiantiems dailininkams. Portreto antroje pusėje yra dailininko J.O.Mioduševskio įrašas [vertimas iš lenkų k.]: Žemaičių diecezijos kanauninko Jono Maciulevičiaus, Romos katalikų dvasinės akademijos Peterburge šv. teologijos dr., inspektoriaus ir profesoriaus portretas. Piešė Janas Mioduševskis, dailininkas iš Paryžiaus. Peterburgas. 1904 metai. J.O.Mioduševskio tapytą portretą su puošniais aukso spalvos rėmais Maironis parsivežė į Kauną, jis iki šiol kabo toje pat vietoje, kurią išrinko šeimininkas – darbo kabinete virš rašomojo stalo. Šiame kambaryje galima pamatyti dar vieną J. Mioduševskio darbą – Bartalomėjaus Estebano Muriljo (Bartolomé Esteban Murillo) paveikslo „Šventoji šeima“ itin kokybišką kopiją.
    J. Mačiulio-Maironio (1862–1932) memorialinis daiktas.

  • Peizažas „Pavasaris“

    Peizažas „Pavasaris“, ~1927 m.

    Sofija Dembovskytė-Riomerienė

    Sofija Dembovskytė-Riomerienė  (1885–1972) tapybos mokėsi Miunchene, Krokuvoje, Paryžiuje. Po I-ojo pasaulinio karo ištekėjo už Tytuvėnų dvaro valdytojo Eugenijaus Riomerio. S. Riomerienė kūrė akvarele, pastele, aliejiniais dažais. Ji taip pat raižė, sukūrė grafikos darbų, bet daugiausiai tapė. Sukūrė nemažai iškilių žmonių portretų.
    S. Riomerienę ir Maironį siejo ilgametė bičiulystė, jiedu svečiavosi vienas kito namuose, o 1923 m. dailininkė pradėjo kurti vieną geriausių poeto portretų, kurį jam padovanojo 1924 m. Tai subtili pastelė, prislopintų spalvų, poeto portretas iki krūtinės. Poeto albumuose saugomos Sofijos nuotraukos su dedikacijomis Maironiui, o Maironis, dėkodamas už savo portretą, jai sukūrė ir padovanojo eilėraštį:
    Išliksiu aš gyvas paveiksle tame,
    Net tuomet, kai kūnas, užbertas žeme,
    Ilsėsis, klajones užbaigęs visas!..
    Išliksiu ne vienas: išliksi vardu,
    Kuri sumaningai pirštelių raštu
    Nemirštamas atvaizdui dėjai varsas.
    Nors mūsų pasauliai kita mintimi
    Nuausta, vardai sau neliks svetimi,
    Net žemės klajones užbaigus visas.

    Maironio bute kabo dar vienas gražus S.Riomerienės tapybos darbas – „Lietuvaitės galvutė“ (1927).
    J. Mačiulio-Maironio (1862–1932) memorialinis daiktas.

  • Supamasis krėslas

    Supamasis krėslas, ~XX a. pr.

    Supamasis krėslas, pagamintas iš buko XX a. pradžioje, pagal M. Thoneto (1796–1871) technologiją (medžio lenkimo technologija, pritaikyta serijinei baldų gamybai, pirmą kartą užpatentuota 1841 m.)  ir dizainą. M. Thoneto fabrikų XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje buvo ir Rusijos imperijoje, o M. Thoneto dizaino baldai buvo populiarūs Rusijoje. Kada ir kur supamąjį krėslą įsigijo Jonas Mačiulis-Maironis – tiksliai nėra nežinoma, tačiau didžiausia tikimybė, jog poetas šį baldą parsivežė, grįždamas 1909 m. iš Peterburgo, kuriame buvo praleidęs 15 metų ir įsigijęs nemažai baldų. Maironio dukterėčia Danutė Lipčiūtė-Augienė atsiminimuose rašo apie poeto namus po jo mirties: „Sunku buvo sustabdyti supamą kėdę, kuri netyčia, lyg vėjo praeinant užgauta, imdavo suptis. Ir stebėjais tik, kad joje jau nematai žvilgant žilųjų garbanų ir auksinių akinių rėmai neblizga ankstyvoje prieblandoje.“ (Kn.: Literatūra ir kalba. XXI. V., 1990, p. 539). Išties Maironis mėgo šiame krėsle leisti savo poilsio valandas.
    J. Mačiulio-Maironio (1862–1932) memorialinis daiktas.

  • Paveikslas. J. Mačiulis-Maironis

    Paveikslas. J. Mačiulis-Maironis, 1931 m.

    Elena Janulaitienė

    Paskutinis išlikęs Maironio portretas yra tapytas 1931 metais dailininkės Alenos Jurašaitytės-Janulaitienės (1893–1982 ). Ant įrėminimo aplanko įrašyta dedikacija: „Lietuvos poetui Al.(Alena) Janulaitienė. 1931 06.09.“ Dailininkės tėvas Aleksandras Jurašaitis Vilniuje turėjo fotografijos ateljė, buvo garsus dvidešimtojo amžiaus pirmųjų dešimtmečių fotografas, jo duktė Alena mokėsi dailės, tapo gabi portretistė, tačiau daug padėdavo ir tėvui, retušuodama nuotraukas. Ji ištekėjo už teisininko, istoriko, politinio veikėjo Augustino Janulaičio, ir apie 1920 m. šeima iš Vilniaus persikėlė gyventi į Kauną. Žinoma, Maironis su A. Janulaičiu buvo pažįstami kaip Lietuvos universiteto profesoriai, o tuo pačiu ir su žmona dailininke Alena.
    A. Janulaitienė sukūrė pastelinius portretus ir Maironio, ir jo sesers Marcelės Mačiulytės. Poetui buvo arti septyniasdešimties, o dailininkė jauna, turinti didelių fotografės įgūdžių, pastelę sukūrė gana tikrovišką, tačiau malonių blausių spalvų, poeto veidas šiltas, ramus, žvelgia senyvo gero žmogaus mėlynos akys, žili plaukai, auksinė pensnė su grandinėle, balta apykaklė, juoda pelerina su violetiniais prelato apsiuvais ir tos pačios spalvos sagomis. Be dvasiškio insignijų. Tačiau Maironis vis dar norėjo atrodyti jaunesnis. Jis savo bičiulių klausdavo, ar tikrai atrodąs toks senas kaip portrete? Šis atvaizdas  kabo Maironio darbo kabinete.
    Juozas Tumas-Vaižgantas atsiminimuose apie Maironio butą Kaune rašo: „Tarp paveikslų daug jo paties portretų ir bareljefų. Gan greit visi mūsų dailininkai yra Maironį portretavę, jo paties įsakymu, gerai užmokami.“ (Kn.: Literatūra ir kalba. XXI. V., 1990, p. 455).
    J. Mačiulio-Maironio (1862–1932) memorialinis daiktas.

  • Paveikslas. J. Mačiulis-Maironis

    Paveikslas. J. Mačiulis-Maironis, 1929 m.

    Jonas Janulis

    Dailininko Jono Janulio (1888–1973) 1929 m. tapytas Jono Mačiulio-Maironio portretas, kurio užsakymas buvo itin konkretus. Maironis norėjo savo atvaizdu papuošti raudonąjį saloną, kuriame svečiuodavosi Lietuvos dvasininkijos, politikos ir meno elitas. Numatė portretui vietą, dailininkui nurodė, jog pozuosiąs Raudonojoje svetainėje ant sofutės, turi būti matoma autentiška aplinka, pozuotojas norėjęs, jog portrete skleistųsi abi jo gyvenimo pusės – dvasininko ir rašytojo. Šeimininko idėja buvo įgyvendinta, portretas pakabintas ant nurodytos sienos ir pasiekęs savo tikslą. Svečiai grožėjosi atvaizdu ir žaismingai ieškojo bendrų detalių tarp kambario ir portreto. Darbas toje pačioje vietoje kabo iki šios dienos, lankytojai ir dabar tyrinėja paveikslo ir kambario sutapimus. J. Janulio portretas yra įdomus, patikęs šeimininkui. Jame Maironis kunigo drabužiais, tačiau be insignijų, vienoje rankoje parkeris, kitoje sulenktas rašymui sąsiuvinis, daug buities detalių – laikrodis, vaza su gėlėmis, sofa. Galbūt šiame portrete jaučiama daugiau namų, laikmečio dvasios nei paties poeto gelmės...
    Dailininkas J. Janulis atsiminimuose rašė: „1924 m. piešiau Maironio portretą. Bendrauti teko su juo tik tiek, kiek buvo reikalinga piešimui. Kalbėdavomės mažai. Ateidavau – ir sėsdavom prie darbo. Kartą Maironis sakė, kad jo portretą piešęs P. Kalpokas. Bet Maironiui tas portretas nelabai patiko, nes esą dailininkas nupiešęs per žemą kaktą.
    – Kaktą reikėjo išryškinti, padaryti aukštesnę. Vis dėlto aš poetas, rašytojas. Tai turi jau iš paveikslo matytis.
    Maironis suprato meną ne kaip gryną tikrovės kopiją, o kaip apibendrintą, psichologiškai suvoktą žmogaus ar gamtos atvaizdavimą.“ (Kn.: Literatūra ir kalba. XXI. V., 1990, p.663–664)
    J. Mačiulio-Maironio (1862–1932) memorialinis daiktas.

  • Laikrodis židinio

    Laikrodis židinio, ~XIX a. pab.

    J. Mačiulio-Maironio (1862–1932) memorialinis daiktas.

  • Servetėlė

    Servetėlė, ~1925 m.

    Lininė nerta servetėlė, siuvinėta spalvotais vilnoniais siūlais. Ją nunėrė ir išsiuvinėjo Jono Mačiulio-Maironio sesuo Marcelė Mačiulytė (1864–1958), kuri daugelį metų gyveno Kaune kartu su broliu ir rūpinosi jo buitimi. Maironio dukterėčia Danutė Lipčiūtė-Augienė atsiminimuose rašo: „Vos tik Maironiui iš Petrapilio dvasinės akademijos grįžus Lietuvon [1909 m.], Kauno kunigų seminarijon rektoriauti, sesuo Marcelė persikelia iš tėviškės (tuo metu ji gyveno Betygaloje) šeimininkauti ir nepalieka savo brolio ligi jo mirties [1932 m.].“ (Kn.: Literatūra ir kalba. XXI. V., 1990, p. 538)
    Maironio seserys Marcelė ir Pranciška Mačiulytės, ne tik siuvinėjo, nėrė, bet ir audė, poeto namuose yra jų austų servetėlių, lovos bei patalynės užvalkalų, rankšluosčių.
    J. Mačiulio-Maironio (1862–1932) memorialinis daiktas.

  • Nuotrauka. Maironis su vyskupu Kazimieru Paltaroku savo namų raudonojoje svetainėje
  • Veidrodis

    Veidrodis, ~XIX a. pab.

    Barokinis kartušu vainikuotas trijų dalių didžiulis veidrodis raižytuose raudonmedžio rėmuose, iliuziškai praplečiantis salono erdvę. Maironis jį greičiausiai parsivežė iš Peterburgo, o gal vėliau užsisakė specialiai savo buto rokoko stilaus Raudonajai svetainei, kadangi šis kambarys tuomet buvo labai puošnus: žydros sienos su tapytomis rožėmis, balti paauksuoti gipsatūriniai ornamentai, apšviesti įspūdingos kriaušės formos krištolo liustros. Tad dekoratyvus veidrodis, skirtas ne funkciniam naudojimui, o kaip įspūdingas puošybos elementas čia labai tiko. Jis pakabintas gana aukštai. Yra išlikę keletas fotografijų, kuriose poetas su svečiais sėdi Raudonojoje svetainėje, veidrodžio fone apie 1930 m. Amžininkai savo prisiminimuose taip pat mini šį veidrodį, akcentuodami, jog dažniausiai viešnios „priekaištaudavo“ šeimininkui, kodėl jos negalinčios matyti savo atvaizdų...
    J. Mačiulio-Maironio (1862–1932) memorialinis daiktas.

  • Kraičio skrynia

    Kraičio skrynia, ~XIX a. pab.

    Jono Mačiulio-Maironio sesers Marcelės Mačiulytės (1864–1958) kraičio skrynia, pagaminta nežinomo meistro XIX a. pabaigoje, tikėtina, Betygalos valsčiuje (dabar – Raseinių r.). Masyvi medinė, kaustyta (apkalta kalvio darbo geležinėmis juostomis), pakojai išpjaustyti. Skrynią M. Mačiulytė į Maironio butą atsivežė iš tėvų namų Bernotuose (Raseinių r.), kai 1910 m. atsikraustė gyventi pas jį į Kauną. Iš M. Mačiulytės atsiminimų: „Aš sakiau jam [broliui Jonui Mačiuliui], kad netekėsiu, o eisiu pas jį už šeimininkę. Tas nutarimas, padarytas dar mums mažiems esant, išsipildė. Gyvenau pas jį apie 30 metų, ligi jo mirties [1932 m.], nuo to laiko, kai grįžo į Kauną [1909 m.], baigęs mokslus.“ (D. Lipčiūtė-Augienė. Tėviškėje // Kn.: Literatūra ir kalba. XXI. V., 1990, p. 409) .
    J. Mačiulio-Maironio (1862–1932) memorialinis daiktas.

  • Staltiesė su monograma „M M“

    Staltiesė su monograma „M M“, ~1925 m.

    Staltiesę su monograma M M [Marcelė Mačiulytė]  išaudė Jono Mačiulio-Maironio vyriausioji sesuo Pranciška Mačiulytė (1859–1942), o monogramą išsiuvinėjo sesuo Marcelė Mačiulytė (1864–1958), kuri daugelį metų gyveno kartu su Maironiu ir rūpinosi jo buitimi. Maironio dukterėčia Danutė Lipčiūtė-Augienė atsiminimuose rašo: „Vos tik Maironiui iš Petrapilio dvasinės akademijos grįžus Lietuvon [1909 m.], Kauno kunigų seminarijon rektoriauti, sesuo Marcelė persikelia iš tėviškės (tuo metu ji gyveno Betygaloje) šeimininkauti ir nepalieka savo brolio ligi jo mirties [1932 m.].“ (Kn.: Literatūra ir kalba. XXI. V., 1990, p. 538). Maironio memorialiniame bute yra ir daugiau seserų austų audinių su brolio monogramomis.
    J. Mačiulio-Maironio (1862–1932) memorialinis daiktas.

  • Rodomi įrašai nuo 13 iki 24
  • Įrašų skaičius puslapyje:
  • Puslapis: iš: 4
Vidutinis (0 Balsai)
Vidutinis įvertinimas yra 0.0 iš 5.
Dar nėra komentarų. Būti pirmam.