• Maironio memorialinis butas

      Maironio memorialinis butas

      Pravėrus Maironio buto duris, suskamba kanklės ir pasigirsta kompozitoriaus Juozo Naujalio ir Maironio dainos „Lietuva brangi“ melodija. Dailūs senoviniai baldai, raudono aksomo sofos, spintos pilnos retų knygų, puošnūs laikrodžiai, skulptūros, paveikslai ir pats Maironis, žvelgiantis iš portretų, pasitinka lankytoją kaip mylimą ir laukiamą svečią savo memorialiniame bute. Į šiuos rūmus pusamžis poetas parvyko gyventi iš Peterburgo, kur 15 metų profesoriavo Katalikų dvasinėje akademijoje. Nusipirkęs ir suremontavęs šį pastatą Maironis jau 1909 m. rudenį apsigyveno antrojo aukšto aštuoniuose kambariuose. Dalį baldų ir meno kūrinių parsivežė iš Peterburgo, dalį įsigijo iš vietinių meistrų. Bendravo su dailininkais, pirko iš jų paveikslus ir skulptūras, užsisakė vertingas pasaulinio garso menininkų kopijas. Kartu su Maironiu gyveno ir jo sesuo Marcelė Mačiulytė, kuri talentingąjį brolį globojo, kad buitis netrukdytų kūrybai. Jiedu leido į mokslus jauniausios sesers Kotrynos vaikus. Dėdės namuose kurį laiką gyveno seserėnai ir seserėčios. Pasakojama, kad Maironio namuose buvo linksmas šurmulys, nes jaunieji giminaičiai mėgo darinėti prieškambario duris ir klausytis, kaip skamba kanklės. Šiuose namuose Poetas gyveno iki mirties. Rašydavo ankstyvą rytą, kai kambarį nutvieksdavo saulė. Sėdėdavo pasirėmęs ranka, žvelgdavo pro langą į Rotušės aikštę, taisydavo gimusį posmą. Čia gyvendamas parašė puikių eilėraščių, balades „Čičinskas“ bei „Jūratė ir Kastytis“, istorinių dramų trilogiją „Kęstučio mirtis“, „Vytautas pas kryžiuočius“, „Didysis Vytautas – karalius“, taip pat literatūros ir istorijos mokslo darbų. Poeto namuose lankydavosi menininkai, dvasininkai, studentai, giminaičiai. Archyve saugoma keli šimtai vizitinių kortelių su šiltais linkėjimais, kvietimų į įvairius renginius, koncertus, parodas, medelių sodinimo šventes. Visas Maironio butas įrengtas 1992 m. (aštuoni kambariai), o 1998 m. pirmą kartą atkurtas autentiškas sienų dekoras. Nuo 2014 m. butas buvo uždarytas restauracijai ir tik 2016 m. rugsėjo 16 d. vėl atverė duris lankytojams.

Parodos objektai

   
  • Nuotrauka. Maironio sodas

    Nuotrauka. Maironio sodas, ~1914 m.

    Maironio namų sodas Kaune iki 1914 m. Dešinėje pusėje greičiausiai stovi  Maironis. Kitoje pusėje popieriaus gamintojo antspaudas "Leonar."

  • Kanklės

    Kanklės, ~XX a. 3 deš.

    Visus, praveriančius Jono Mačiulio-Maironio buto duris, pasitinka kanklių stygomis skambanti kompozitoriaus Juozo Naujalio dainos  „Lietuva, brangi“ melodija, kurios žodžius sukūrė Maironis. Kanklių viduryje yra įrašas [dedikacija Maironiui]: „Mylimas Dainiau! Tų „kanklių balsai", kurie Tau bedainuojant neskambėjo visai, nunai tegu skamba amžinai, nes kankles Tu iš miego prikėlei!" Nėra aišku, kuriais metais šios kanklės buvo įstatytos į Maironio buto pagrindines duris ir atliko tarsi skambučio vaidmenį, tačiau amžininkų, kurie svečiavosi pas poetą, prisiminimuose kanklės dažnai paminimos. Jas pagamino Jonas Garalevičius (1871–1943) – Lietuvos muzikos instrumentų meistras, tautinio sąjūdžio veikėjas, aviacijos konstruktorius, verslininkas. 1898 m. J. Garalevičius atvyko į Kauną, susipažino su kompozitoriumi Juozu Naujaliu, per kurį gavo pasiūlymą pataisyti vargonus Kavarsko bažnyčioje. Užsakymų vis daugėjant, prasidėjo savarankiška J. Garalevičiaus veikla. Kaune Daugirdo g. nusipirko namą. Spaudoje esama duomenų, kad jame 1905 m. įsirengė vargonų dirbtuvę „Fabrika muzikos instrumentų“. 1898–1914 m. suremontavo, restauravo, perstatė apie 100 vargonų, pastatė apie 20 naujų vargonų. Parašė tris kankliavimo vadovėlius (pirmasis 1910 m.).
    J. Mačiulio-Maironio (1862–1932) memorialinis daiktas.

  • Lazda

    Lazda, XX a. 3 deš.

    Lazda gumbuota, nulakuota, šviesiai rudos spalvos, pagaminta iš medžio šaknies. Išlikusi ne viena nuotrauka, kurioje Jonas Mačiulis-Maironis (1862–1932) įamžintas su šia lazda. Vieną tokią fotografiją  poetas nusiuntė atminimui Uršulei Jokūbauskaitei (1897–1980) į Ameriką. Ji buvo JAV lietuvių veikėja, žurnalistė, literatė, domėjosi Maironio kūryba, rinko apie jį medžiagą, prašė nuotraukos. Jiedu 1928–1930 metais susirašinėjo. Poetas, siųsdamas Uršulei laiškelį 1929 metų gruodžio 20 dieną, apie šią nuotrauką taip parašė: „Pats Maironis, atvykęs lazda pasiremdamas, sveikina Tamstą Naujais metais, linkėdamas sveikai ir laimingai juos sutikti, ir praleisti, ir daug, daug malonių valandėlių juose patirti, o labai retai giliai atsidusti, jei be to jau negalimas žmogaus gyvenimas.“ Poetas turėjo ir daugiau lazdų, Palangoje vaikščiodavo su lengva plona lazdele. To meto kultūroje lazda buvo ir mados atributas. 
    J. Mačiulio-Maironio (1862–1932) memorialinis daiktas.

  • Paveikslo „Žalgirio mūšis“ kopija

    Paveikslo „Žalgirio mūšis“ kopija, ~1929 m.

    Jan Matejko, Juozas Ignatavičius

    Originalus „Žalgirio mūšis“ – Jano Mateikos paveikslas buvo nutapytas 1878 m., yra 426 × 987 cm dydžio, saugomas Varšuvos nacionaliniame muziejuje. Šis batalinis paveikslas – garsiausias dailininko darbas. Paveikslas nutapytas remiantis lenkų kronikininku Jonu Dlugošu (1415–1480). Jame galima identifikuoti apie 90 istorinių asmenų. Maironis labai mėgo šį paveikslą rodyti svečiams, jį analizuoti, buvo atpažinęs ir išsinagrinėjęs visas istorines paveikslo asmenybes, poetas ypatingai vertino Vytauto Didžiojo, esančio paveikslo centre,  asmenį. Dailininkas Juozas Ignatavičius (1884–1940) nutapė tris J. Mateikos „Žalgirio mūšio“ kopijas apie 1929–1932 m. (V. Jankauskas. Juozas Ignatavičius ir tarpukario Lietuvos istorinė tapyba // Menotyra. 2002. N. 2(27). p. 57) Viena šių kopijų kabojo Jono Mačiulio-Maironio buto Kaune prieškambaryje: „Prieškambary buvo paveikslas „Mūšis“ ...(Ona Giedraitytė-Gžegužauskienė // Kn.: Literatūra ir kalba. XXI. V., 1990, p. 536).
    J. Mačiulio-Maironio (1862–1932) memorialinis daiktas.

  • Vaza

    Vaza, XX a. pr.

    Kur ir kada poetas Jonas Mačiulis-Maironis įsigijo šią puošnią rokoko stiliaus vazą nėra žinoma. Tikriausiai parsivežė iš Peterburgo, kuriame gyveno 1894–1909 m. Grįždamas iš Rusijos sostinės, Maironis parsivežė nemažai baldų, paveikslų, suvenyrų. Vaza stovėjo Maironio buto prieškambaryje. Atvykę svečiai joje palikdavo savo vizitines korteles. Muziejaus fonduose Maironio archyve saugoma apie 600 vizitinių kortelių, iš kurių galima spręsti, kad poeto namų slenkstį buvo peržengęs prezidentas A. Smetona, Seimo pirmininkas A. Stulginskis, dailininkas A. Varnas, kompozitorius J. Naujalis, kunigas P. Penkauskas ir kiti valstybės, dvasininkijos, mokslo veikėjai, įvairių sričių menininkai.
    J. Mačiulio-Maironio (1862–1932) memorialinis daiktas.

  • Stalas-pultas

    Stalas-pultas, ~XX a. pr.

    Stalas-pultas yra pušinis, stalviršio vidurinioji dalis apmušta žalia gelumbe. Jo viršus pasikelia kaip dangtis, o gilumoje  yra du maži stalčiai, šonuose – ištraukiamos lentynėlės. Kazimieras Urbonas, kuriam teko lankytis Jono Mačiulio-Maironio namuose Kaune apie 1930 m., atsimena: „Kai įėjau į poeto kabinetą, jis stovėjo prie savo rašomojo stalo. O tas stalas buvo ne toks kaip visi. Aukštas, siekė poeto krūtinę, kad buvo galima stačiam rašyti ir skaityti.“ (Kn.: Literatūra ir kalba. XXI. V., 1990, p. 595).  Patį stalą, o gal jo idėją Maironis parsivežė iš Peterburgo. 20-jo amžiaus pradžioje rusų rašytojų butuose tokio stiliaus stalai nebuvo naujiena. Stalas-pultas stovėjo darbo kabinete prie sienos į Rotušės aikštės pusę, todėl buvo galima pro šiuos langus matyti ryte tekančią saulę. Maironis mėgo rašyti ankstyvais rytais. Galbūt prie šio stalo-pulto yra sukūręs ne vieną poezijos eilutę.
    J. Mačiulio-Maironio (1862–1932) memorialinis daiktas.

  • Paveikslas. Vytautas Didysis

    Paveikslas. Vytautas Didysis, ~1930 m.

    Nežinomas autorius

    Tai nežinomo lietuvių dailininko XVII a. viduryje tapyto barokinio reprezentacinio portreto (saugomo Lietuvos dailės muziejuje), kuriame vaizduojamas visafigūris Vytautas Didysis, nežinomo autoriaus kopija. Jonas Mačiulis-Maironis kopiją užsakė, tikėtina, apie 1930 m. – tuosius metus, kai Lietuvoje buvo iškilmingai minimos penkiašimtosios Vytauto Didžiojo mirties metinės. Tačiau ir šiaip poetas ypatingai vertino Vytauto Didžiojo asmenį, skyrė jam savo draminę trilogiją, parašydamas dramas „Kęstučio mirtis“, „Vytautas pas kryžiuočius“ ir „Vytautas Karalius“, kurios buvo pastatytos Kauno valstybės teatre. Yra išlikusi nuotrauka, kurioje Maironis sėdi savo darbo kabinete prie šio paveikslo 1931 04 19. Teatralas Vladas Sipaitis, atsiminimuose rašo: “/... / ir tada Maironis man pasakė: „Iš visų savo herojų ypač pamėgau Vytautą.“ Ilga pauzė, toliau: „Mano likimas kažkuo susikimba su juo!..“ (Kn.: Literatūra ir kalba. XXI. V., 1990, p. 658)
    J. Mačiulio-Maironio (1862–1932) memorialinis daiktas.

  • Nuotrauka. Maironis savo namuose prie kunigaikščio Vytauto paveikslo

    Nuotrauka. Maironis savo namuose prie kunigaikščio Vytauto paveikslo, 1931-04-19

    Poetas sėdi „Žaliajame" salone. Viena paskutiniųjų Maironio nuotraukų. Kitoje pusėje M. Macijauskienės užrašas.

  • Paveikslas „Angoje (Saulės dukrytė)“

    Paveikslas „Angoje (Saulės dukrytė)“, 1924 m.

    Kazys Šimonis

    Kazys Šimonis (1887–1978) – vienas populiariausių  XX a. Lietuvos dailininkų, kuris atstovauja fantastinei ir kartu modernistinei dailei. Dailininko sugebėjimas jungti fantastinius motyvus su tautosaka bei to laikotarpio naujomis stilistinėmis srovėmis tapo išskirtiniu K. Šimonio kūrybos bruožu. Kad Maironio namus puošė dailės kūriniai, o tuo pačiu ir keli K. Šimonio darbai, matyti išlikusiose autentiškose fotografijose bei minima amžininkų atsiminimuose:
    „Maironies salonai gražūs; ne tiek turtingi stilingais baldais, kiek gausiai dekoruoti vertingais dailininkų paveikslais, originaliais ir brangiai kopijuotais“ (J. Tumas-Vaižgantas // Kn.: Vaižganto Raštai. 1933. T. 19. p. 240).
    „O kaip su vaizduojamuoju menu – tapyba, skulptūra ir t. t.? – Maironis nebūtų buvęs aukštos kultūros inteligentas, kad nebūtų jos mėgęs, / ... /  – tad ir pats tuo domėjos ir bandė įsigijęs papuošti didinguosius savo rūmus. / .. / šita meno šaka jis domėjosi tik probėgomis, įsigydavo meno kūrinių kartais visai atsitiktinai (sakysim, kaip dovanas) arba nusipirkdavo nelabai apgalvotai, nesilaikydamas kokio plano, neatsižiūrėdamas reikiamai į puošiamų kambarių stiliaus išlaikymą – tad susidarydavo jo rūmuose mišinys gana margas ir nelygiavertis. (M. Vaitkus // Kn. Literatūra ir kalba. XXI. V., 1990, p. 643–644).
    J. Mačiulio-Maironio (1862–1932) memorialinis daiktas.

  • Laikrodis su Dianos skulptūra

    Laikrodis su Dianos skulptūra, ~XIX a. pab.

    Phillipe H. Mourey

    Prancūziškas figūrinis laikrodis su kūgine švytuokle, pagamintas XIX a. pabaigoje garsaus laikrodžių meistro Eugene Farcot (Henry Eugène Adrien Farcot (1830–1896) (laikrodžio mechanizmo antroje pusėje yra šio meistro ženklas). Laikrodžio serijos numeris 4941. Jo dizainas sukurtas prancūzų skulptoriaus Phillipe H. Mourey (1840–1910) (skulptūros antroje pusėje įspausta – „PH. MOUREY“): bronzinė romėnų deivės medžiotojos Dianos skulptūra, laikanti švytuoklę, stovi ant bronziniais ornamentais puošto balto alebastro postamento, į kurį įmontuotas geltono metalo su romėniškais skaitmenimis laikrodis. Laikrodį Maironis parsivežė iš Peterburgo, jis stovėjo ant specialios lentynėlės darbo kabinete prie darbo stalo. Amžininkai atmena, kad poetas mėgęs laikrodžius ir namuose jų turėjęs ne vieną.
    J. Mačiulio-Maironio (1862–1932) memorialinis daiktas.

  • Krucifiksas

    Krucifiksas, 1895 m.

    Krucifiksą pagamino Varšuvoje dirbęs auksakalys Augustinas Teodoras Werneris (1836–1902) (ant pagrindo smulkiu šriftu išgraviruota: „T. Werneris“) apie 1894 m. Jį Jonui Mačiuliui-Maironiui padovanojo Kauno kunigų seminarijos, kurioje jis dėstė 1892–1894 m., auklėtiniai. Ant pagrindo išgraviruotas įrašas lotynų kalba: „Carissimo Professori Yoanni Maculewicz grati alumni Seminaru Samogitiensis A. D. 1895. [Brangiausiam profesoriui Jonui Maciulevičiui dėkingi Žemaičių seminarijos auklėtiniai. 1895 m.]. Įteikdami šią dovaną, Kauno kunigų seminarijos klierikai atsisveikino su savo dėstytoju, kuris 1894 m. išvyko dirbti į Peterburgo dvasinę akademiją. „Pasakojama, kad Maironis, kai dar tebebuvęs seminarijos dėstytoju, su savo klausytojais buvęs draugiškai artimas, o kai reikėjo išvykti į Petrapilio dvasinę akademiją, jis jautriai beveik su ašaromis atsisveikino su kiekvienu atskirai.“ (Kazys Žitkevičius // Kn.: Literatūra ir kalba. XXI. V., 1990, p. 464).
    J. Mačiulio-Maironio (1862–1932) memorialinis daiktas.

  • Rašomasis stalas

    Rašomasis stalas, ~XX a. pr.

    Kabinetinis rašomasis stalas, nežinomo meistro pagamintas iš ąžuolo XX a. pradžioje. Dvi stalčių dėžės, puoštos medžio inkrustacijomis, ir nuimamas stalviršis su trimis stalčiais. Stalviršio vidurinioji dalis aptraukta žalia gelumbe. Kada Jonas Mačiulis-Maironis įsigijo šį stalą – nežinoma. Stalas stovėjo Maironio darbo kabinete, jo bute Kaune. Virš darbo stalo kabojo J. Mioduševskio tapytas Maironio portretas. Kaip teigia amžininkai, prie šio darbo stalo poetas, būdamas Lietuvos universiteto profesorius, egzaminuodavo studentus.
    J. Mačiulio-Maironio (1862–1932) memorialinis daiktas.

  • Rodomi įrašai nuo 1 iki 12
  • Įrašų skaičius puslapyje:
  • Puslapis: iš: 4
Vidutinis (0 Balsai)
Vidutinis įvertinimas yra 0.0 iš 5.
Dar nėra komentarų. Būti pirmam.