Vanda Daugirdaitė-Sruogienė

Vardas Vanda
Pavardė Daugirdaitė-Sruogienė
Mergautinė pavardė Daugirdaitė
Profesija istorikas, pedagogas, visuomenės veikėjas
Gimimo data 1899-08-16

Išsami biografija

Istorikė, pedagogė, visuomenės veikėja. Vanda Daugirdaitė-Sruogienė gimė 1899 m. rugpjūčio 16 d. Piatigorske (Kaukazas). Balio Sruogos žmona.
1916 m. V. Daugirdaitė baigė gimnaziją Rostove prie Dono ir išvažiavo mokytis į Maskvos komercijos institutą.
Dėl 1917 m. Spalio revoliucijos V. Daugirdaitė nutraukė mokslus. 1917 m. žiemą Ukrainoje savarankiškai baigė mokytis lietuviškai. Daugirdai – tėvas ir duktė (motina mirė 1912 m.) – buvo fronto atskirti nuo Lietuvos, tačiau juos greitai pasiekė žinia apie tai, kad 1918 m. vasario 16 d. pasirašytas Lietuvos Nepriklausomybės aktas. V. Daugirdaitė kartu su pussesere nusprendė važiuoti į Lietuvą ir su pirmaisiais lietuvių karių bei pabėgėlių ešelonais grįžo į Vilnių, o vėliau ir į Būgius.
V. Daugirdaitė dėstė prancūzų kalbą, 1918–1919 m. dirbo Šiaulių gimnazijos mokytoja, vėliau persikėlė į Kauną, kur gavo darbą spaudos biuro „Lietuva“ redakcijoje. Čia dirbdama ji rengė lenkų ir prancūzų spaudos apžvalgas. Po Suvalkų sutarties (1920 m. spalio 7 d.) su lenkais vykusių derybų metu rengė interviu su Tautų Sąjungos Karinės kontrolės komisijos atstovais.
1921 m. rudenį išvažiavo į Berlyno universitetą, pragyvenimui užsidirbo versdama iš prancūzų į lietuvių kalbą. V. Daugirdaitė klausėsi filosofijos, psichologijos bei sociologijos kursų. Studijų Berlyne nepavyko baigti, kadangi vokiečiai, po 1923 m. įvykusio Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos, lietuviams, neišklausiusiems 4 semestrų, nebeleido toliau studijuoti.
Mokslą V. Daugirdaitė-Sruogienė tęsė Kaune, Lietuvos universitete (1924–1928 m.), kur 1929 m. gavo istorikės diplomą.
1928 m. išlaikė egzaminus mokytojo kvalifikacijai gauti ir baigdama studijas pradėjo dirbti mokytoja. V. Daugirdaitė-Sruogienė 1927–1939 m. dirbo Kauno II gimnazijos mokytoja, o nuo 1935 m. ir šios gimnazijos inspektore. Ji buvo viena iš istorijos mokytojų sekcijos prie Lietuvos istorijos draugijos kūrėjų. Tapo 1929 m. įkurtos Lietuvos istorijos draugijos nare. 1935 m. parengė Lietuvos istorijos vadovėlį gimnazijoms.
1939 m. išleido knygą „Lietuvos istorijos vaizdai ir raštai“. Rašė populiarius straipsnius istorinėmis temomis vaikų žurnalui „Vyturys“ („Kaip totoriai atsirado Lietuvoje“, „Apie Kęstutį ir Birutę“, „Iš Lenkijos praeities“ ir kt.). Istorikė buvo šio žurnalo ir „Motinos ir vaiko“ kalendoriaus redakcijų narė. Lietuvai atgavus Vilnių, pradėjo dirbti direktore Vilniaus IV lenkų mergaičių gimnazijoje.
1941–1944 m. V. Daugirdaitė-Sruogienė vadovavo Kunigaikštienės Birutės gimnazijai. 1943 m. kovo 16 d. jos vyras Balys Sruoga, buvo suimtas ir kaip lietuvių tautos įkaitas drauge su kitais 46 lietuvių inteligentais, išgabentas į Štuthofo koncentracijos lagerį. Nepadėjo nei V. Daugirdaitės-Sruogienės pastangos jį išlaisvinti, nei vizitai pas SD vadą Lietuvai K. Jėgerį bei kitus aukštus okupacinės valdžios pareigūnus. Nuvykusi į Vokietiją, užmezgė ryšį su B. Sruoga, tačiau susirašinėjimas nutrūko, kai 1945 m. sausio mėnesį lageris buvo evakuotas ir kaliniai iš jo išvaryti.
V. Daugirdaitė-Sruogienė su dukra liko Vokietijoje, gyveno Greifsvalde, Liuneburge, vėliau Detmolde, kur dėstė lietuvių gimnazijoje, vadovavo vaikų darželių auklėtojų kursams.
1945 m. rugpjūčio mėnesį sužinojo, kad B. Sruoga gyvas, gyvena Lietuvoje.
V. Daugirdaitė-Sruogienė liko Bonoje, kur 1948 m. gavo filosofijos mokslų daktarės laipsnį. 1949 m. rugsėjo mėnesį persikėlė gyventi į JAV.
1958–1970 m. gavo darbą kolegijoje netoli Čikagos, kur iki 1970 m. dėstė kalbas ir istoriją kaip Europos studijų profesorė. Rengė naujus vadovėlio „Lietuvos istorija“ leidimus.
Parašė daugiau kaip 30 straipsnių į to meto išeivių periodiką:  „Liublino unija“, „Žymiausios kunigaikščių Radvilų moterys“, „Seniausi Lietuvos moterų atvaizdai“, „Lietuvos Didžioji Kunigaikštienė Elena 1476–1513“ ir kt. Daug rašė išeivijos kultūrinio gyvenimo klausimais. Spaudai parengė leidinį „Balys Sruoga mūsų atsiminimuose“. Bostone išleistos Lietuvių enciklopedijos istorijos skyriaus redaktorė.
Kūrybinis palikimas: „Lietuvos istorija“ (1935 m.), „Lietuvos istorijos vaizdai ir raštai“ (1939 m.), „Lietuvos istorija: Lietuva amžių sūkuryje“ (1956 m.), „Lietuvos kultūros istorijos bruožai“ (1962 m.), „Balys Sruoga mūsų atsiminimuose“ (1974 m.), „Lietuvos Steigiamasis Seimas“ (1975 m.), „Aušros gadynės dukra Eglė. Liudvika Malinauskaitė-Šliūpienė“ (1985 m.).
V. Daugirdaitė-Sruogienė mirė 1997 m. vasario 10 d. Čikagoje, JAV (1998 m. palaidota Rasų kapinėse).

Šaltiniai

Vikipedija, Laisvoji enciklopedija, http://lt.wikipedia.org/wiki/Vanda_Daugirdait%C4%97-Sruogien%C4%97 (žiūrėta 2013-04-12)