Julius Sinius

Vardas Julius
Pavardė Sinius
Profesija muzikantas, dirigentas, pedagogas, kompozitorius
Gimimo data 1911-01-22

Išsami biografija

Julius Sinius (Sinevičius) – vargonininkas, dirigentas, pedagogas ir kompozitorius – gimė 1911 m. sausio 22 d. Vaiškūnų k., Švenčionių r., mirė 1959 m. spalio 22 d. Vilniuje.
Vaiškūnuose baigęs pradžios mokyklą, mokėsi Švenčionių lietuvių gimnazijoje, 1932 m. baigė Juozapo Montvilos vargonininkų mokyklą Vilniuje, o 1937 m. Vilniaus M. Karlovičiaus lenkų konservatoriją, kur studijavo vargonų, kompozicijos ir chorvedybos specialybes. Dar studijuodamas įsitraukė į Vilniaus miesto kultūrinį ir muzikinį gyvenimą: vargonininkavo Vilniaus šv. Mikalojaus bažnyčioje, vadovavo mėgėjų chorams ir pučiamųjų orkestrams. 1929 m. subūrė Lietuvių amatininkų draugijos chorą, o 1930 m. Lietuvių studentų draugijos chorą. 1935 m. įsteigė Vilniaus lietuvių inteligentų klubą „Romuva“. 1937 m. vilniečių amatininkų choras susijungė su Lietuvos studentų sąjungos choru ir pasivadino „Varpo“ vardu. Šiam chorui su pertraukomis J. Sinius vadovavo iki 1944 metų. Kolektyvas turėjo parengęs sudėtingesnių kūrinių programas, koncertavo ne tik Vilniaus krašte, bet ir Kaune, Klaipėdoje, Telšiuose, Panevėžyje, Radviliškyje, Utenoje, Ukmergėje.
1938–1939 m. J. Sinius studijavo Varšuvos muzikos institute – studijas nutraukė Antrasis pasaulinis karas. Grįžęs į Vilnių, mokytojavo Vytauto Didžiojo gimnazijoje, 1939–1940 m. buvo Švietimo valdybos muzikos referentas, vadovavo pučiamųjų orkestrui. 1940 m. kovo 1–1940 m. kovo 2 d. Vilniuje vykusiame Lietuvos muzikų draugijos suvažiavime buvo išrinktas į valdybą, koncertavo su gimnazijos choru. 1941 m. sovietinės okupacinės valdžios suimtas, kalintas ir vežamas į Sibirą, pabėgo iš Panerių geležinkelio stoties. 1941–1944 m. dirbo „Vaidilos“ teatro muzikos dalies vedėju, atgaivino „Varpo“ chorą, surengė pasaulietinės ir religinės muzikos koncertų, talkino radiofonui, su choru giedojo bažnyčiose. Vėl dėstė Vytauto Didžiojo gimnazijoje, dirbo Švietimo valdyboje, vadovavo Priešgaisrinės apsaugos pirmojo pulko ir studentų pučiamųjų orkestrams. 1944–1948 m. vargonininkavo ir vadovavo chorams Švenčionyse. Miesto gimanazijos choras 1946 m. respublikinės dainų šventės chorų varžybose laimėjo pirmąją vietą. 1948 m. su šeima (keturiais vaikais ir žmona – „Vaidilos" teatro aktore K. Marcinkevičiūte) ištremtas į Sibirą – Krasnojarsko kraštą. Tremtyje dirbo įvairius darbus ir dalyvavo muzikinėje veikloje. Grįžęs į Vilnių, 1957–1959 m. mokytojavo I. Černiachovskio ir Naujosios Vilnios rusų mokyklose, vadovavo moksleivių ir Vilniaus valstybinio universiteto studentų pučiamųjų orkestrams, vargonininkavo Vilniaus šv. Mikalojaus bažnyčioje.
J. Sinius sukūrė daug vokalinių ir instrumentinių kūrinių. Tai kantatos „Vasario 16-oji“, „Tautos didvyriai“, „Dariaus ir Girėno maršas“, scenos vaizdelis „Vykinto žygis“, operetė „Onutės vestuvės“, simfoninė poema „Sigutė“, keturių dalių liaudiška simfonija, giesmės ir dainos chorams bei solistams.
1950 m. išleistas profesoriaus K. Kavecko parengtas J. Siniaus dainų rinkinys chorams „Mano krašte“.

Šaltiniai

Vikipedija, Laisvoji enciklopedija, http://lt.wikipedia.org/wiki/Julius_Sinius (žiūrėta 2012-05-31)