Ieva Simonaitytė

Vardas Ieva
Pavardė Simonaitytė
Profesija rašytojas
Gimimo data 1891-01-23

Išsami biografija

Ieva Simonaitytė (Ewa Simoneit) – Klaipėdos krašto rašytoja, autobiografinių apysakų ir romanų kūrėja – gimė 1897 m. sausio 23 d. Vanaguose, mirė 1978 m. rugpjūčio 27 d. Vilniuje. Palaidota Vilniuje, Antakalnio kapinėse. I. Simonaitytė laikoma žymiausia Klaipėdos krašto gyvenimo vaizduotoja lietuvių prozoje.


Ieva Simonaitytė, būdama penkerių metų, susirgo tuberkulioze, visam gyvenimui liko luoša, negalėjo lankyti mokyklos. Augo be tėvo. Skaityti ir rašyti ją išmokė motina. Skaitė Bibliją, maldaknyges, giesmynus, kalendorius. Jaunystėje, vaikščiodama su lazdomis, ji turėjo dirbti: ganyti svetimas žąsis, prižiūrėti mažus vaikus. 1912–1914 m. I. Simonaitytė gydėsi Angerburge. Iš ten grįžo sustiprėjusi ir vertėsi siuvėjos amatu.
1921 m. I. Simonaitytė persikėlė į Klaipėdą. Remiama Anso Bruožio ir kitų patriotų, baigė vakarinius mašinraščio ir stenografijos kursus. Dirbo Lietuvos konsulate, „Ryto“ spaustuvėje korektore, „Prūsų Lietuvių balso“ redakcijoje, vėliau Klaipėdos krašto seimelio raštinėje mašininke ir vertėja. Ten gyvendama įsitraukė į lietuvišką veiklą: dirbo Vanagų lietuvių jaunimo sambūryje „Eglė“, bendradarbiavo „Tilžės keleivyje“ ir kitoje Mažosios Lietuvos lietuviškoje spaudoje.
Literatūrine kūryba pradėjo užsiiminėti veikiama Pirmojo pasaulinio karo įspūdžių. Pirmąjį kūrinį (eilėraštį „Ak, karas karas išgąsdingas“) išspausdino 1914 m. „Tilžės keleivyje“. Dar bendradarbiavo „Prūsų lietuvių balse“, „Lietuvių ceitungoje“, „Rytojuje“, „Klaipėdos krašto žodyje“, „Lietuvos keleivyje“. Evutės, Eglaitės, Sesutės slapyvardžiais Klaipėdos krašto laikraščiuose paskelbė eilėraščių, apybraižų, apsakymų.
Pripažinimo literatūros pasaulyje susilaukė už romaną „Aukštujų Šimonių likimas“ (1935 m. paskirta Lietuvos valstybinė literatūros premija). Nuo 1936 m. I. Simonaitytė atsidėjo vien literatūriniam darbui, jai buvo paskirta pensija. 1938–1939 m. rašytoja gydėsi Šveicarijoje. Vokiečiams atplėšus Klaipėdos kraštą, I. Simonaitytė apsigyveno Kaune. Nuo 1963 m. iki mirties I. Simonaitytė gyveno Vilniuje. 1968 m. parašė memuarų knygą „Gretimos istorijėlės“.


I. Simonaitytės kūriniai: romanai „Aukštujų Šimonių likimas“ (1935), „Pavasarių audra“ (1938), „Vilius Karalius“ (1939), „Be tėvo“ (1941); apsakymų rinkinys „Apysakos“ (1948); apysako „Pikčiurnienė“ (1953), „Paskutinė Kūnėlio kelionė“ (1971); autobiografinė trilogija „O buvo taip“ (1960), „Ne ta pastogė“ (1962), „Nebaigta knyga“ (1965).


1967 m. I. Simonaitytei suteiktas Lietuvos Sovietų Socialistinės Respublikos liaudies rašytojos vardas. Skulptorius Motiejus Narbutas 1983 m. sukūrė bronzinį dvipusį medalį. Vilniuje Pilaitės mikrorajone yra gatvė pavadinimu „I. Simonaitytės g.“

Šaltiniai

Vikipedija, Laisvoji enciklopedija, http://lt.wikipedia.org/wiki/Ieva_Simonaityt%C4%97 (žiūrėta 2012-05-31)