Kostas Ostrauskas

Vardas Kostas
Pavardė Ostrauskas
Slapyvardis Andrius Baltaragis
Profesija dramaturgas, literatūros kritikas, vedėjas
Gimimo data 1926-04-05

Išsami biografija

Dramaturgas, literatūros kritikas. Gimė 1926 m. balandžio 5 d. Veiveriuose (Prienų r.), mirė 2012 m. sausio 9 d. Pensilvanijoje, JAV.

Filosofijos daktaras (1958).

1944 m. pasitraukė iš Lietuvos, nuo 1946 m. Pabaltijo universitete Pinneberge (Šlėzvigas-Holšteinas) studijavo lituanistiką.

1949 m. išvyko į JAV. 1952 m. baigė Pensilvanijos universitetą (baltistiką ir lituanistiką), 1952–1989 m. dirbo šio universiteto bibliotekoje (1958–1978 Muzikos bibliotekos vedėjas).

Nuo 1954 m. bendradarbiavo „Lietuvių enciklopedijoje“.

Nuo 1961 m. dirbo Lituanistikos institute, 1965–1974 m. Literatūros skyriaus vedėjas.

Literatūros istorijos, kritikos ir kultūros klausimais rašė žurnaluose „Literatūros lankai“, „Metmenys“, „Aidai“ ir kitur.

„Santaros-Šviesos“ federacijos garbės narys.

Ryškiausias avangardistinės dramaturgijos atstovas lietuvių literatūroje, absurdo teatrui artimomis priemonėmis nagrinėjantis žmogaus susidūrimo su likimu ir mirtimi patirtį.

Vietoj tradicinių personažų dramose veikia metaforinės figūros, konfliktą nustelbia būties problematika, sutelkta į iracionalią, neretai paradoksalią situaciją, kurios vidinę įtampą sukuria minties raidos dinamika, o ne draminio įvykio plėtotė.

Avangardizmo bruožai ryškūs jau pirmojoje pjesėje „Pypkė“ (1951), tačiau ankstyvosiose dramose dar išlaikoma fabulos motyvacija, lietuviško scenovaizdžio ir kalbos koloritas („Kanarėlė“, 1956), kartais šmėkšteli melodramiškumo ir dirbtinio simbolizavimo tendencija („Žaliojoj lankelėj“, 1961). Vėlesnėje kūryboje stiprėja atviro sąlygiškumo, asociatyvios kompozicijos struktūros. Pirma unikalia lietuvių literatūroje avangardo drama laikytina K. Ostrausko pjesė „Gyveno kartą senelis ir senelė“ (1963–1969), pasižyminti minimalistiniu dialogu, priešiškas funkcijas atliekančių abstrahuotų vaizdinių kompozicija, kuri nutrina ribą tarp pasakos ir realybės, logikos ir iracionalumo. Žmogiškosios būties problematika ir menine branda šiai pjesei artimos dramos „Duobkasiai“ (1964–1965), „Lozorius“ (1971), „Čičinskas“ (1974–1975), kuriose mirties klausimo perspektyva siejama su meno ir kūrybos prasmės tematika, naudojama skirtingų kultūrinių kodų jungimo technika.

Muzikinė kompozicija ir intertekstualinių improvizacijų žaismė sudaro „Kvarteto“ (1969) pagrindą. Jos veikėjai, abstrakčios visuomenės reprezentantai, bendrauja nesusietų frazių, kultūros ar žiniasklaidos tekstų citatų srautais.
Muzikiniu principu taip pat paremtas vyro ir moters santykių vedybinę idilę deromantizuojantis siurrealistinis keturių dramų ciklas „Metai“ (1968), kuris imituoja A. Vivaldi koncertų smuikui ciklą „Metų laikai“.
Dramoje „Gundymai“ (1983) pagrindinis sandaros elementas yra H. Boscho Šv. Antano gundymo ir kitų jo kūrinių parodija. Teksto gyvybingumą lemia komiški žodžių žaismo efektai, kylą iš įtarumo psichozės.
Draminis veikalas „Ars amoris“ (1991) priklauso postmodernistinei kultūrai. Tekstas, neįvardijamas žanro požiūriu, sutelkia savy garsiausių pasaulio literatūroje meilės istorijų personažus, analizuoja visas meilės variacijas kaip žmogaus beribiškumo apraiškas.
Vienaveiksmėse pjesėse ir mikrodramose taip pat atpažįstama postmodernistinės estetikos stichija: žaidimas kultūrinėmis, istorinėmis, literatūrinėmis, mitinėmis vertėmis, stereotipais bei siužetais, groteskas, gausybės detalių estetinė griūtis ir naujų ironiškų kontekstų kūrimas.

Mažąsias dramas jungia pagrindinių herojų nupuolimo iš aukštybių tematinė linija („Salomė“, „Hamletas ir kiti“, „Casanovos saulėlydis“) arba autoriaus dekonstrukcijos idėja („Kaliausės mirtis“, „Raudonkepuraitė“, „Anna ir Emma“).
Žaidimo chrestomatinėmis temomis, literatūrinio montažo principu sukurtoje monodramoje „Vaižgantas“ (1994) išlaikoma Juozo Tumo-Vaižganto saviraiškos autentika, asmenybės emocijų ir minčių srautai jungiami su epochos aktualijų apmąstymais.
Dramos išėjo rink. „Žaliojoj lankelėj“ (1963), „Kvartetas“ (1971), „Čičinskas“ (1977), „Gundymai“ (1983), „Ars amoris“ (1991), „Ketvirtoji siena“ (kartu su kritikos str.), „Kaliausės mirtis“ (abi 1996) ir kt.
Išleido kritikos straipsnių, atsiminimų ir laiškų rinkinį „Žodžiai ir žmonės“ (1997). Parengė spaudai Antano Škėmos „Raštų“ 1 ir 2 t. (1967, 1970).

 

Šaltiniai

Visuotinė lietuvių enciklopedija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2010, t. 17, p. 151.

Lietuvių literatūros enciklopedija, http://www.lle.lt/search3.htm (žiūrėta 2012 04 30).