Kazys Inčiūra

Vardas Kazys
Pavardė Inčiūra
Profesija poetas, aktorius, dramaturgas, prozininkas, vertėjas, diktorius
Gimimo data 1906-09-25

Išsami biografija

Poetas, aktorius, dramaturgas, prozininkas, operų libretų autorius, vertėjas, radijo diktorius, skaitovas. Gimė 1906 m. rugsėjo 25 d. Vidugiriuose (Anykščių r.), mirė 1974 m. lapkričio 30 d. Vilniuje.
Baigė Panevėžio gimnaziją, 1925–1933 m. Vytauto Didžiojo universitete (iki 1930 Lietuvos universitetas) studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. 1930 m. baigė Valstybės teatro Vaidybos mokyklą, 1930–1931 m. šio teatro aktorius.

1934–1943 m. Kauno ir Vilniaus radiofonų diktorius. 1944–1951 m. Vilniaus Vaidilos ir Dramos teatrų aktorius, suvaidino daugiau kaip 30 vaidmenų.

1951 m. suimtas, nuteistas 25 m., kalintas Sverdlovsko sr. lageriuose. 1956 m. grįžo į Lietuvą.
Rašyti pradėjo Panevėžio gimnazijoje, nuo 1925 m. eilėraščius spausdino „Iliustruotoje Lietuvoje“, „Naujame žodyje“ ir kt.

Kaip intymių išgyvenimų poetas debiutavo eilėraščių rinkiniu „Su jaunyste“ (1928). Antrajame rinkinyje „Tyliųjų saulėlydžių žemėj“ (1930) daugiau dėmesio kreipė į formos sklandumą.

Liaudies sakmių ir padavimų motyvais sukūrė knygą „Padavimai“ (1936). Kiti poezijos rinkiniai „Baltieji raiteliai“ (1938), „Prie Kauno marių“ (1962). Tuo pat metu reiškėsi ir kaip prozininkas. Išleido romaną „Ant ežerėlio rymojau“ (1930), apsakymų rinkinius „Fatima burtininkė“ (1929), „Mylinčios moterys“ (1931), „Obelys žydi“ (1937).

Parašė libretus operoms „Gražina“, „Trys talismanai“, pjesę Vilniaus vadavimo tema „Savanorių duktė“ (1929), biografinę dramą „Vincas Kudirka“ (past. 1934, išl. 1944), pjesę „Gimtojoj žemėj“ (1936).

Po karo sukūrė poetinių dramų Lietuvos istorijos ir liaudies pasakų motyvais („Margiris“, 1946; „Eglė žalčių karalienė“, 1964; „Broliai juodvarniai“, 1968).

Reikšmingesni pokario veikalai – pjesė „Žemaitė“ (past. 1964) ir poetinė drama „Gulbės giesmė“ (past. 1975, išsp. 1981).

1995 m. išėjo alegorinė poema „Motulės staklės“, kurioje apmąstoma sovietinė okupacija, ir 1999 m. „Kūčių kelionė“ (poema rašyta 1946), sukomponuota kaip skaudžių „lyrinių atsivėrimų ir Kalėdinės sakmės dermė“ (Robertas Keturakis). 1996 m. išleistas 1939–1946 m. skirtų tragiškai Lietuvai eilėraščių rinkinys „Akmenys verkia“.
K. Inčiūra – dainiško lyrizmo ir skambių oracijų poetas. Nuolatinė jo idealizavimo ir poetizavimo tema – tėviškės laukų grožis, kaimo papročiai (krikštynos, piršlybos, pakasynos). Brandos metais sielojosi dėl idealų atitrūkimo nuo tikrovės, lagery svarstė laisvės ir vergijos, gyvybės ir mirties lygtis („Nelaisvės psalmės“, 1998). Kūrybiškai perėmė tautosakos pasaulėvaizdį ir švelnų emocinį judesį. Melodingumas ir skambumas – ryškiausi poezijos bruožai. Dainiškas intonacijas, grakščiai banguojančius pakartojimus ir paralelizmus derino su aprašymu ir pasakojimu, retorikos priemonėmis, pereidamas nuo eilėraščio prie monologo, baladės, poemos, lyrinės prozos ar poetinės dramos.

Geriausiuose scenos veikaluose plėtojo idėjų konfliktą ir sintetizuojančias sąlygines formas. Kūrė dainingą, melodeklamacinį teatrą, kupiną lyrinės refleksijos, tautosakinių personažų ir išmonės, skambių oracijų, išdaigų ir kupletų. Nevengdamas idealizavimo neretai nukrypo į sentimentalumą ir schematizmą, pakilų kalbėjimą, virstantį nuoga retorika ir perdėtu patosu.

Šaltiniai

Visuotinė lietuvių enciklopedija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005, t. 8.
Lietuvių literatūros enciklopedija, http://www.literatura.lt/.