Onorė de Balzakas

Vardas Onorė
Pavardė Balzakas
Vardas originalo kalba Honoré
Pavardė originalo kalba de Balzac
Profesija rašytojas
Gimimo data 1799-05-20

Išsami biografija

Prancūzų rašytojas. Gimė 1799 m. gegužės 20 d. Tūro mieste, mirė 1850 m. rugpjūčio 18 d. Paryžiuje.
1816–1819 m. Paryžiuje studijavo teisę, dirbo advokato ir notaro kontorose.
1817–1818 m. rašė filosofinio ir religinio pobūdžio esė. 1820–1825 m. įvairiais slapyvardžiais išleido eiliuotą tragediją „Cromwellis“, nuotykių ir istorinių romanų.
1825–1827 m. mėgino verstis knygų prekyba, bet bankrutavo. Nuo 1832 m. susirašinėjo su lenke aristokrate E. Hanska, 1850 m. ją vedė.
1829 m. pasirodė jo pirmoji knyga tikrąja pavarde – istorinis romanas „Šuanai“ (liet. 1958) apie 1799 m. kontrrevoliucinį maištą Bretanėje.
O. de Balzakas parašė apie 90 knygų, kurias 1842 m. pavadino epopėja „Žmogiškoji komedija“. Ją sudaro 3 dalys:
1) papročių etiudai, suskirstyti į scenas – privataus gyvenimo (romanai „Gobsekas“ 1830, liet. 1960, „Trisdešimties metų moteris“ 1831–1834, liet. 1939, 1950, „Tėvas Gorijo“ 1834–1835, liet. 1930, 1949), provincijos gyvenimo („Eugenija Grandė“ 1833, liet. 1948, „Prarastos iliuzijos“ (1837–1843, liet. 1954), Paryžiaus gyvenimo („Trylikos istorija“ 1834, liet. 1963, „Sezaras Biroto“ 1837, „Niusingeno banko namai“ 1838, „Kurtizanių spindesys ir skurdas“ 1839–1847, liet. 1956, „Pusbrolis Ponsas“ 1846–1847, liet. 1959, „Pusseserė Beta“ 1846, liet. 1957), politinio, karo gyvenimo („Šuanai“), kaimo gyvenimo („Kaimo gydytojas“ 1833, „Kaimo klebonas“ 1838–1839, „Valstiečiai“ 1844);
2) filosofiniai etiudai („Šagrenės oda“ 1831, liet. 1952, „Nežinomas šedevras“ 1831, liet. 1960, „Absoliuto beieškant“ 1834);
3) analitiniai etiudai („Santuokos fiziologija“ 1829, liet. 2002).
„Žmogiškojoje komedijoje“ vaizduojamas Prancūzijos (Paryžiaus ir provincijos) gyvenimas nuo revoliucijos iki buržuazinės monarchijos laikų; jos pratarmėje teigė, kad tikrasis kūrinio autorius yra istorija, o jis pats – tik jos sekretorius. Epopėjoje parodyta įvairių visuomenės sluoksnių buitis, įvairios veiklos sritys – bankininkystė, popieriaus gamyba, politika, karo žygiai ir mūšiai, veikėjų privatus ir visuomeninis gyvenimas. Joje veikia daugiau kaip 2000 personažų; pereidami iš vieno romano į kitą jie sieja kūrinius į vientisą epochos vaizdą.
O. de Balzako pasaulėžiūrai didelę įtaką padarė pozityvizmas, švietėjų filosofija, politinėms pažiūroms – legitimizmas, simpatija aristokratijai ir priešiškumas buržuazinės visuomenės utilitarizmui.
Žymus realizmo romano meistras, atskleidęs socialinės aplinkos ir psichologijos ryšį. Kūrinių stiliui būdinga epiškumas, vaizdinga ir tiksli kalba (gausu profesinių terminų, žargonizmų). Jo kūryba veikė tolesnę prancūzų ir Vakarų romanų raidą.
Į lietuvių kalbą O. de Balzako kūrinius pradėta versti XX a. pr. (novelė „Bedievio mišios“ 1916, prozos rinkinys „Kristus Flandruose ir kitos apysakos“ 1921). Lietuvių kalba dar išleista romanas „Tamsi istorija“ (1997), apysaka „Pulkininkas Šaberas“.
O. de Balzakas lankėsi Tauragėje 1843 m. spalio 10 d. Tų metų pavasarį jis buvo atplaukęs į Peterburgą pas grafienę E. Hanską, kurią ketino vesti. Taip ir nesutaręs dėl vedybų, rašytojas rudenį iškeliavo atgal į Paryžių pašto karieta pro Rygą, Tauragę – Baltijos jūra tuo metu buvo audringa ir plaukti laivu prisibijota. Rašytojas Tauragėje sustojo kaip paskutinėje RI stotyje, kur užeigos namuose parašė laišką grafienei. Tauragės kraštotyros muziejuje yra laiško kopija, gauta iš Balzako muziejaus (Paryžius).
Balzako laiškas – vienintelis O. Balzako laiškas rašytas Lietuvoje. Laiškas parašytas 1843 metų spalio 10 d. (pagal senąjį kalendorių – 28 d.) lenkų grafienei Evelinai Hanskai (Rževutskai). Pirmą kartą lietuviškoje spaudoje paskelbtas 1976 m. vasario mėnesio žurnale „Švyturys“.
Laiško originalas išliko iki mūsų dienų. Jis saugomas O. Balzako gerbėjo grafo Lovenžulio pilyje netoli Paryžiaus. Laiško tekstas atspausdintas knygoje „O. de Balzakas. laiškai madam Hanskai“ (Paryžius, 1968, II t., p. 254–255). Tai 204-tas O. Balzako išlikęs laiškas E. Hanskai.
Kosakovskių giminės archyve taip pat išlikę laiškai Vaitkuškio dvaro grafui ir grafienei, kurių dukterį E. Hanską rašytojas vedė prieš pat mirtį 1850 m.
Lietuvos ir Balzako saitų tyrinėtojos V. Urbonienės nuomone, grafienė buvo „Žmogiškosios komedijos“ paskutinio romano veikėjos, lenkų patriotės, Napoleono adjutanto anūkės Vandos prorotipė. Tai galėjo būti suliteratūrintas Kosakovskių istorijos atspindys, kadangi Juozapas Antanas Kosakovskis tikrai buvo Napoleono adjutantas.

Šaltiniai

Visuotinė lietuvių enciklopedija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002, t. 2.