Juozas Balčikonis

Vardas Juozas
Pavardė Balčikonis
Profesija dailininkas tekstilininkas, pedagogas
Gimimo data 1924-01-12

Išsami biografija

Dailininkas tekstilininkas, pedagogas. Gimė 1924 m. sausio 12 d. Giedraitinės k. (Panevėžio r.), mirė 2010 m. gruodžio 19 d. Vilniuje. Palaidotas Antakalnio kapinėse Vilniuje.

1944 m. mokėsi generolo Povilo Plechavičiaus įkurtoje Vietinės rinktinės karo mokykloje Marijampolėje, ją uždarius, tėviškėje įsitraukė į pogrindinį antisovietinį judėjimą, dalyvavo Ramygalos apylinkės Vyčio apygardos Pagirių partizanų būrio pasipriešinimo veikloje. 

1944 m. baigė Ramygalos gimnaziją.

1944 m. studijavo iškart dviejose aukštosiose mokyklose – Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakultete ir Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute (1944–1950) Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute, pradžioje studijavo freską-mozaiką, teatro dekoraciją, nuo III kurso – tekstilę. Mokėsi pas Liudą Truikį, Vytautą Kairiūkštį, Joną Vaitį.
Nuo 1949 m. dėstė Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute. 1951–1989 m. LSSR valstybinio dailės instituto (dabar Vilniaus dailės akademija) Tekstilės katedros vedėjas (1972 m. profesorius, 1998 m. VDA garbės profesorius).

1964 m. stažavosi Prahoje pas Antoniną Kybalą, 1965 m. Varšuvoje pas Heleną ir Stefaną Gałkovskius. 

Nuo 1948 m. dalyvavo taikomosios ir dekoratyvinės dailės parodose Lietuvoje ir užsienyje (Rusija, Vokietija, Anglija, Švedija, Čekoslovakija, Italija, Prancūzija, Belgija, Vengrija, Egiptas, Indija, Lenkija ir kt.). Surengė asmeninių parodų: 1972, 1995, 1996, 2000 m. Vilniuje; 1972 m. Belgrade (Jugoslavija), 1973 m. Briuselyje (Belgija); 1974 m. su Aldona Ličkute-Jusioniene Maskvoje (Rusija); 1980 m. Bombėjuje (Indija); 1991 m. su Regina Songailaite-Balčikoniene ir Kęstučiu Balčikoniu Panevėžyje; 1994 m. Kretingoje ir Anykščiuose; 1995 m. Birštone; 1997 m. Alytuje; 2002 m. Kaune.

Vienas iš XX a. antros pusės lietuvių tekstilės reformuotojų, leidinių apie lietuvių liaudies ir taikomąją dailę sudarytojų bei redkolegijų narys. Parašė knygą „Audinių raštai“ (1961), „Tautiniai drabužiai“ (kartu su R. Songailaite-Balčikoniene, 1974), paskelbė straipsnių apie tekstilę periodinėje spaudoje. 

Sukūrė gobelenų, rištinių kilimų, mišrios technikos kompozicijų, dekoratyvinių audinių ir tautinių kostiumų projektų dainų ir šokių ansambliams („Lietuva“, 1980), su R. Songailaite-Balčikoniene – tautinių drabužių eskizų dainų švenčių dalyviams. Pirmasis Lietuvoje pradėjo kurti batikos technika. Šia technika sukūrė didelio formato pano visuomeniniams interjerams („Nebus ponų, nei bajorų“, 1963; „Liaudies šventė“, 1967; „Sutartinė“, 1968). 

Ankstyvojo laikotarpio rištiniams kilimams būdinga statiška kompozicija, kruopštus piešinys („Rugiapjūtė“, 1948; „Derliaus nuėmimas“, 1950; „Kolūkio džiaugsmai“, 1960), vėlesnieji kilimai apibendrinto piešinio, monumentalūs, pabrėžtinai ritmiški („Žiema“, 1962; „Žiedai tėvynei“, 1965; „Liaudies šventė“, 1967; „Sutartinė“, 1968). 8–9 deš. darbai labiau lyrinės nuotaikos, muzikalaus ritmo, sodrių faktūrų („Gintaro krašto daina“, „Mėnesienos sonata“, abu 1972;, ciklas „Metų laikai“, 1975–1980). Nuo 10 deš. kūryboje plėtojo krikščionišką temą („Nukryžiavimas“, 1992; „Golgota“, 1992–1993).
Įvertinimas:
1967 m. LSSR valstybinė premija
1972 m. LSSR nusipelnęs meno veikėjas
1984 m. LSSR liaudies dailininkas

2000 m. apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu
2001 m. apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi.

Kūrinių yra įsigiję Lietuvos dailės muziejus, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Rusų etnografijos muziejus Sankt Peterburge (Rusija).

Kultūrinė terpė

Lietuvių.

Apdovanojimai

Pavadinimas Valstybė Apdovanojimas
Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžius (4 lpsn.) Lietuva 2001 m.
Kiti apdovanojimai 1967 m. – LSSR valstybinė premija.

Šaltiniai

Lietuvos dailininkų žodynas, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2016, t. 4: 1945–1990.
Visuotinė lietuvių enciklopedija, https://www.vle.lt/.