Vincas Kudirka

Vardas Vincas
Pavardė Kudirka
Slapyvardis Perkūnas
Profesija visuomenės veikėjas, rašytojas, vertėjas, publicistas, kritikas, gydytojas
Gimimo data 1858-12-31

Išsami biografija

Valstybės ir visuomenės veikėjas, rašytojas, Tautiškos giesmės autorius, vertėjas, spaudos darbuotojas. Gimė 1858 m. gruodžio 31 d. Vilkaviškio apskr., Paežerių kaime. Mokėsi Paežerių mokykloje, Marijampolės gimnazijoje. Įgimti jo meniniai ir intelektualiniai gabumai atsiskleidė mokykloje, gimnazijoje jam taip pat labai lengvai sekėsi mokytis. Buvo meno mėgėjas ir salonų šokėjas, linkęs į lenkišką kultūrą. Tuo metu V. Kudirkai lenkiška kultūra atrodė vienintelė mokslus einančio žmogaus verta. 1877–1879 m. studijavo Seinų kunigų seminarijoje, kurioje dar ryškiau jautėsi lietuvybės nuvertinimo nuotaikos, iš jos buvo pašalintas. 1881 m. baigė Marijampolės gimnaziją, tačiau atsisakė vykti į Maskvos universitetą, kur galėjo gauti lietuviams skiriamą stipendiją. Pasirinko Varšuvą, kur patyrė daug vargo.

1883 m. išėjo pirmasis „Aušros“ numeris, sukrėtęs V. Kudirką. Kaip jis pats vėliau kalbėjo, perskaitęs laikraščio pirmąjį numerį pasijuto lietuviu esąs. Štai kaip jis vėliau apibūdino savo išgyvenimus: „Tapau mat (nuo mažens) lenku ir iš karto ponu – te tau lenkiškai dvasiai. Pagedęs buvau, bet aš nekaltas, aš pats to nesupratau, kūdikiu dar būdamas, o tie, kurie suprato, manęs nepasergėjo, nepamokė (…). Šiandien, žiūrėdamas į anas jau seniai prabėgusias valandas, įsitikinau: 1) kaip baisiai kenkia dvasinei žmogaus pusei, jeigu jis išsineria per šiokias ar tokias pažintis iš savo tautybės lukšto ir patenka žudančiai svetimos tautos įtakai ir 2) koks galingas tautybės pagrindas – gimtoji kalba…“

Pirmasis lietuviškas V. Kudirkos kūrinys buvo 1885 m. „Aušroje“ išspausdintas nereikšmingas satyrinis eilėraštis „Dėl ko žydai nevalgo kiaulienos“. Už perrašytą socialistų literatūrą buvo įkalintas ir pašalintas iš Varšuvos universiteto. Vytauto Kavolio nuomone, kalėjimas tapo savotiška provokacija, pažadinusia V. Kudirkos kovos dvasią. Po kalėjimo jis pradėjo kovoti su caro priespauda.

1887 m. V. Kudirkai pavyko grįžti į universitetą. 1888 m. su kitais draugais įkūrė Varšuvos lietuvių studentų patriotinę draugiją „Lietuva“. 1889 m. su draugais išleido „Varpo“ žurnalo pirmąjį numerį. Jį redagavo laikydamas medicinos gydytojo baigiamuosius egzaminus: buvo redaktorius, korektorius, bendradarbis, administratorius. Tai buvo literatūros, politikos ir mokslo žurnalas, spausdinamas Tilžėje ir Ragainėje. Nuo 1890 m. greta „Varpo“ V. Kudirkos iniciatyva ėjo ir valstiečiams skirtas laikraštis „Ūkininkas“. Paskutiniaisiais V. Kudirkos gyvenimo metais „Varpo“ redagavimas visiškai perėjo į jo rankas, nors tuo metu jo sveikatos būklė buvo sunkiausia.

1890–1894 m. V. Kudirka dirbo gydytoju Šakiuose. Tuo metu jis jau sirgo tada dar nepagydoma liga – džiova.

Nuo 1887 m. gyveno Naumiestyje, kuriame 1899 m. lapkričio 16 d. mirė.

1902 m. Naumiesčio kapinėse V. Kudirkai pastatytas paminklas už Lietuvoje ir Amerikoje surinktas aukas, jame iškaltas paskutinysis „Tautiškos giesmės“ posmas. Caro valdininkų įsakymu 1903 m. tie žodžiai buvo nukalti, bet per didesnes šventes prie paminklo žmonės padėdavo Tilžėje išspausdintą „Tautišką giesmę“. 1934 m. atidengtas paminklas V. Kudirkai Naumiesčio aikštėje (skulptorius Vincas Grybas), miestas pavadintas Kudirkos Naumiesčiu.

V. Kudirka rašė eiles, satyras, straipsnius, vertė dramas. Jis pasižymėjo kaip rašytojas, literatūros kritikas, lietuvių tautosakos rinkėjas, vertėjas. Didžiąją dalį savo kūrybos paskelbė „Varpe“. V. Kudirka parašė satyrinius apsakymus „Viršininkai“, „Vilkai“, „Lietuvos tilto atsiminimai“, „Cenzūros klausimas“, išleido poezijos rinkinį „Laisvos valandos“, lietuvių liaudies dainų rinkinį „Kanklės“, sukomponavo pjesių smuikui ir fortepijonui, išvertė Džordžo Gordono Bairono (Byron) „Kainą“, Adamo Asnyko (Asnyk) „Keistutį“, Frydricho Šilerio (Schiller) „Orleano mergelę“ ir „Vilių Telį“, Adomo Mickevičiaus (Mickiewicz) „Vėlines“, Julijaus Slovackio (Słowacki) „Mindaugą“ ir kt. 1898 m. rugsėjo 15 d. šeštajame „Varpo“ numeryje su savo komponuotomis gaidomis V. Kudirka išspausdino „Tautišką giesmę“. Šis patriotinis eilėraštis Lietuvos valstybės himnu tapo 1919 m.

Vytautas Kavolis rašė: „Kudirka savyje vienijo maironiškąją romantiką ir šliūpiškąjį socialinį kovingumą, griniškąjį pozityvistinį darbą ir čiurlioniškąją meninės kūrybos kibirkštį. Kartu jis atitiko emocinę lietuvių dvasią ir blaivius laikotarpio reikalavimus. Visus šiuos elementus Kudirka jungė vienkartinėje asmeninėje įtampoje, bendruomenei pasiaukojusio individualisto ištikimai atliktame istoriniame vaidmenyje. Ir galbūt tik toksai žmogus, koks Kudirka buvo – sentimentalus realistas, poetas kovotojas – galėjo anuo metu šį vaidmenį sėkmingai priimti, jį iki galo atlikti“.

Šaltiniai

Visuotinė lietuvių enciklopedija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007, t. 11.
Kudirka V., Tautiška giesmė, Vilnius: Vaga, 1988.
Banys B., „Vincas Kudirka“, Asmenybės Lietuvos istorijoje, 1998, p. 22–24.
Su meile – Lietuva: iliustruota knyga apie naujovišką Lietuvą, Vilnius: Nacionalinė knyga, 2001.
„Vincas Kudirka“, Pažintis su Lietuva, 1999, t. 1, p. 124–125.