Vincas Kudirka

Vardas Vincas
Pavardė Kudirka
Slapyvardis Perkūnas
Profesija visuomenės veikėjas, rašytojas, vertėjas, publicistas, kritikas, gydytojas
Gimimo data 1858-12-31

Išsami biografija

Visuomenės veikėjas, rašytojas, vertėjas, publicistas, kritikas, muzikas, gydytojas. Gimė 1858 m. gruodžio 31 d. Paežeriuose (Vilkaviškio r.), mirė 1899 m. lapkričio 16 d. Kudirkos Naumiestyje. Palaidotas Meištų kapinėse Kudirkos Naumiestyje.

Vienas žymiausių XIX a. 2 pusės tautinio atgimimo judėjimo veikėjų ir ideologų.

Nuo 1871 m. mokėsi Marijampolės gimnazijoje. 1877 m. įstojo į Seinų kunigų seminariją, iš kurios 1879 m. pašalintas dėl pašaukimo stokos.

Netekęs materialijės tėvų paramos savo lėšomis sidabro medaliu 1881 m. baigė Marijampolės gimnaziją ir įstojo į Varšuvos universiteto Istorijos-filologijos fakultetą, po metų perėjo į Medicinos fakultetą. Už ryšius su lenkų darbininkų „Proletariato“ partija 1885 m. kalintas ir pašalintas iš universiteto. Po malonės prašymo carui 1887 m. vėl priimtas į universitetą (1889 jį baigė).

Perskaitęs mėnraštį „Aušra“ dar studijuodamas įsitraukė į tautinio atgimimo judėjimą.

1888 m. su kitais įkūrė slaptą studentų draugiją „Lietuva“. 1889 m. sausį išleido lietuviško žurnalo „Varpas“ (iki 1899 su pertraukomis jį redagavo) pirmąjį numerį, 1890 m. organizavo laikraščio „Ūkininkas“ leidimą.

1890–1894 m. dirbo gydytoju Šakiuose.

Pablogėjus sveikatai 1894–1897 m. gydėsi Kryme ir Adrijos pajūryje, vasarai sugrįždavo į Lietuvą.

1895 m. viešėdamas Plokščiuose buvo caro žandarų suimtas už lietuvybės skleidimą ir kurį laiką kalintas Kalvarijos kalėjime. 1896 m. amnestuotas apsigyveno pas tėvą Paežeriuose. Grįžęs iš Opatijos gydyklos (prie Adrijos) nuo 1897 m. gyveno Naumiestyje.

Nuo gimnazijos laikų rašė eiles, leido pašaipūnišką laikraštėlį. Vėliau eilėraščiai tapo Lietuvos ateities vizijomis, kovos manifestais. Savo ir kitų Lietuvos poetų eiles išanalizavo ir aprašė poetikos traktate „Tiesos eilėms rašyti“. Jame apibūdino lietuviškos eilėdaros trūkumus, nurodė silabotonikos perspektyvas.

Satyrose jungiami minties poezijos, simbolių ir alegorijų bei absurdo elementai, sintetinamas publicisto akylumas, kritiškumas, gyvenimo filosofo polinkis abstrahuoti, išreikšti esmę aforizmu ar moraliniu imperatyvu. V. Kudirka turėjo vertėjo talentą – Ivano Krylovo pasakėčių vertimai nepranokstami net dabar. Alegorija, poezija ir komedija jo kūryboje visuomet kartu.
1885 m. „Aušroje“ išspausdino pirmąjį eilėraštį-sekimą „Dėl ko žydai nevalgo kiaulienos“. Kiek vėliau, 1888 m., „Lietuviškajame balse“ buvo išspausdinti originalūs eilėraščiai „Gražu, gražiau ir gražiausia“, „Kregždelė“, verstiniai eilėraščiai „Motinai“, „Troškimas“.

Patriotinės tematikos eilėraštis „Gražu, gražiau ir gražiausia“ yra improvizacija Lietuvos draugijos įkūrimo proga. V. Kudirka mėgo rašyti proginius eilėraščius, jie dažniausiai būdavo didaktinio turinio. Šiame eilėraštyje raginama vienytis ir dirbti vardan Lietuvos, žadinami kilnūs jausmai motinai, gimtajai žemei, skatinama siekti tėvynės garbės. Lietuvių būreliui priešinama svetimųjų apsuptis, suformuluojama kilnaus gyvenimo maksima („Gražiausia vienok esti akimis matyti, / Kada širdims ir žodžiams ir darbai atsako“) ir tobulo gyvenimo siekinys („Kad visi tie lietuviai patys, nevaryti, / Savo tėvynės garbei ne'pželdina tako“). Tokia buvo ir eilėraščio autoriaus laisvai pasirinkta gyvenimo užduotis – skatinti, vienyti, pačiam dirbti. Eilėraščio struktūra ir sąvokų gradacija – griežta, logiška. Būdvardis gražu trijose strofose laipsniuojamas iki superliatyvo: gražu, gražiau, gražiausia. Eilėraščio retorika paremta moraliniais imperatyvais, liepimu, raginimu veikti tėvynės labui.
1895–1898 m. sukūrė keturias satyras, kurias išspausdino „Varpe“. Tai „Viršininkai“ (1895), „Lietuvos tilto atsiminimai“ (1896), „Cenzūros klausimas“ (1898) ir „Vilkai“ (1898). Jis yra žymiausias ne tik XIX a. komiškos prozos autorius. Būdamas visuomenės žmogus, V. Kudirka turėjo iš ko semtis prototipų, situacijų, siužetų ir sukūrė nepamirštamus caro valdininkų – Kruglodurovo, Rylosujevo, Izvergovičiaus, Vziatkovičiaus personažus prilygstančius gogoliškiems ar net pranokstančius juos.

Šaltiniai

Visuotinė lietuvių enciklopedija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007, t. 11.
Vikipedija, laisvoji enciklopedija, http://lt.wikipedia.org.