Vincas Kisarauskas

Vardas Vincas
Pavardė Kisarauskas
Profesija tapytojas, grafikas, dailininkas scenografas, pedagogas
Gimimo data 1934-03-01

Išsami biografija

Tapytojas, grafikas, scenografas. Gimė 1934 m. kovo 1 d. Augmėnuose (Baisogalos vls., dabar Radviliškio r.), mirė 1988 m. spalio 27 d. Niujorke, palaidotas Vilniuje.

Saulutės Stanislavos Kisarauskienės vyras.
Baigė Baisogalos vidurinę mokyklą, 1949–1953 m. mokėsi keramikos Telšių taikomosios dailės vidurinėje mokykloje (dabar Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultetas), 1953–1954 m. studijavo tekstilę, 1955–1959 m. – tapybą Lietuvos dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija).
1959–1960 m. Vilniaus silikatinių gaminių kombinato dažytojas, 1962 m. Vilniaus odinės galanterijos kombinato dailininkas, 1962–1965 m. Vilniaus modelių namų dailininkas, modeliuotojas, 1965–1988 m. dėstė Vilniaus M. K. Čiurlionio vidurinėje meno mokykloje (dabar Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla).

Nuo 1964 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys.
LSSR nusipelnęs meno veikėjas (1984), LSSR valstybinės premijos laureatas (1988, po mirties).
Parašė įvadų dailės katalogams, albumams, dailės kritikos straipsnių, recenzijų.
Buvo vienas iš ekslibrisininkų judėjimo iniciatorių: daug rašė apie ekslibriso meną, užmezgė tarptautinius ryšius, šiais smulkiosios grafikos kūriniais propagavo lietuvių dailę užsienio šalyse.
Kūryboje kėlė egzistencines problemas, plėtojo antikinę, biblinę, istorinę tematiką, klasikinės literatūros siužetus, kūriniams būdinga dramatizmas, konstruktyvumas, raiškiai deformuotos formos. Nutapė teminių kompozicijų („Aklas Edipas“, 1961; „Sūnus palaidūnas“, 1964–1981; „Žygimantas Augustas ir Barbora Radvilaitė“, 1972; „Teatrinis ciklas“, 1974–1980; „Ismenė ir Antigonė“, 1980–1981; „Vieniša kasdienybė“, 1985; „Ikaras“, 1986; „Mitas“, 1988), portretų („Mano tėvukas“, 1973; „Jonas Rustemas“, 1979).

Sukūrė ekslibrisų (Algirdas Kaunas, 1968; Stasys Pilka, Stanislovas Kuzma, abu 1973), estampų (ciklai „Raudančios moterys“, 1963; „Pakrypusios figūros“, 1981–1984), knygų iliustracijų (Kristijonas Donelaitis. „Metai“, 1966).

Vienas pirmųjų Lietuvoje pradėjo plėtoti koliažo, fotomontažo techniką, kurti asambliažus („Pirmoji aklo Edipo diena“, 1975; „Senas karalius“, 1982). Sukūrė mozaikų (dabartinės Vilniaus miesto universitetinės ligoninės fasade, 1967), medalių („Valentinui Antanavičiui 36 metai“, 1972; „Poetas vertėjas Sigitas Geda“, 1986).Apipavidalino teatro spektaklių (Rolandas Rastauskas. „Lenktynių aitvaras“, 1972, Jaunimo teatras), kino filmų („Ave, Vita“, 1969, rež. Almantas Grikevičius, „Mainai“ ,1977, rež. Raimondas Vabalas).
Individualios parodos:
Vilnius – 1961 m., 1976 m., 1981 m., 1984 m.
Voersa, Danija, 1971 m.
Minskas, 1977 m.
Lipnas, Lenkija, 1983 m.
Kūrinių turi Lietuvos dailės muziejus, Nacionalinis Čiurlionio dailės muziejus, Lenkijos, Prancūzijos, Rusijos, JAV muziejai.

Nuo 1959 m. dalyvavo parodose Lietuvoje ir užsienyje (Malborkas, Krokuva, Osaka, Nansi, Ryga).

Apdovanojimai

Kiti apdovanojimai 1988 m. LTSR valstybinė premija (po mirties).

Šaltiniai

Lietuvos dailininkų žodynas, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2016, t. 4: 1945–1990.
Visuotinė lietuvių enciklopedija, https://www.vle.lt/.