Juozas Keliuotis

Vardas Juozas
Pavardė Keliuotis
Profesija žurnalistas, redaktorius, rašytojas, vertėjas, dėstytojas
Gimimo data 1902-09-04

Išsami biografija

Žurnalistas, redaktorius, rašytojas, vertėjas. Gimė 1902 m. rugsėjo 4 d. Joniškyje, Rokiškio valsčius, mirė 1983 m. kovo 25 d. Vilniuje. Palaidotas Rokantiškių kapinėse.

Brolis Alfonsas Keliuotis.

Mokėsi Biržų, Rokiškio, Panevėžio gimnazijose. 1926 m. baigė Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakultetą. 1926–1929 m. Sorbonoje studijavo filosofiją, literatūrą, žurnalistiką, meną ir sociologiją.
Studijuodamas 1924–1926 m. redagavo žurnalą „Pavasaris“. Nuo 1929 m. dirbo laikraščio „Rytas“ redakcijoje, 1930–1932 m. leido ir redagavo moksleivių žurnalą „Ateities spinduliai“. 1930 m. literatūros almanacho „Granitas“ redaktorius, 1931–1940 m. kultūros žurnalo „Naujoji Romuva“ leidėjas ir redaktorius.
1935–1937 m. Vytauto Didžiojo universitete dėstė žurnalistiką. 1942–1943 m. Sociologijos-žurnalistikos katedros adjunktas. 1944 m. kultūros žurnalo „Kūryba“ redaktorius. 1944 m. Lietuvos išlaisvinimo tarybos ideologinis patarėjas, leido pogrindinį žurnalą „Aušra“.
1945 m. suimtas ir tardytas, ištremtas į Pečioros lagerius. 1947 m. grįžo į Lietuvą, bet 1952 m. vėl suimtas. Iš Solikamsko lagerių sugrįžo 1956 m. Kadangi laikėsi nepriklausomos Lietuvos idealų – neparašė viešos atgailos, jo straipsniai nespausdinti jokiame žurnale, buvo sekamas KGB. Vis dėlto J. Keliuotis daug kūrė, laiškais bendravo su lietuvių menininkais emigrantais, vertė knygas, domėjosi moderniuoju menu, sutelkė apie save senų ir naujų bičiulių ratą, tapo vena populiariausių disidentinių figūrų Lietuvoje.
Lietuvos žurnalistų sąjungos narys. Dalyvavo skautų veikloje. Studijų metais paveiktas M. Blondelio ir H. Bergsono idėjų tapo neokatalikybės sąjūdžio šalininku. Skleidė Vakarų demokratines ir kultūrines vertybes, neokatalikybės idėjas, modernizmo estetiką. Siekė, kad naujoji karta kurtų katalikybės principais grindžiamą Lietuvos modernųjį meną, galintį padėti tautai pasiekti kultūrinę nepriklausomybę, išlikti galimos kolonizacijos atveju. Aktyviai dalyvavo rašytojų draugijos veikloje, buvo Lietuvos žurnalistų sąjungos narys.
Paskelbė kritikos straipsnių apie W. Blake‘ą, Ch. Baudelaire‘ą, A. Rimbo, S. Mallarme, P. Sezaną, P. Pikasą, O. Milašių, J. Aistį, išvertė A. Bazeno, A. Dodė, E. Jonesko, J. P. Sartro, Voltero kūrinių. Parašė eilėraščių, novelių, dramų, literatūros ir meno veikalų; TSRS okupacijos metais nespausdinti, liko rankraščiai. Labiausiai žinomas kaip žurnalo „Naujoji Romuva“ (1931–1940) redaktorius. Šiame leidinyje siekė aprėpti plačias kultūros sferas: dailę, muziką, architektūrą, literatūrą.

J. Keliuotis buvo pastebima figūra Kaune: telkė įvairių sričių menininkus ir mokslininkus bendram darbui, angažavo naujam mąstymui, diskusijoms, mokėjo derinti nuomones, numatyti tolimas kultūrinio darbo perspektyvas.
Pats daug rašė; gilinosi į meno istorijos, estetikos, lietuvių kultūros raidos ypatybes, kultūros uždavinius. Labiausiai domėjosi modernaus meno apraiškomis, rašė straipsnius apie garsiuosius pasaulio dailininkus ir poetus.
Nacių okupacijos metais leido panašių orientacijų, kaip ir „Naujojoje Romuvoje“, žurnalą „Kūryba“ (1943–1944), kuriame siekė suburti jaunus menininkus. Kūrybingas asmenybes, kūrybingą tautos dvasią laikė pagrindiniu mažos tautos stiprybės įrodymu.

Šaltiniai

Visuotinė lietuvių enciklopedija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006, t. 9.
Vikipedija, laisvoji enciklopedija, http://lt.wikipedia.org.