Kazimieras Paltarokas

Vardas Kazimieras
Pavardė Paltarokas
Profesija vyskupas, pedagogas, visuomenės veikėjas
Gimimo data 1875-10-22

Išsami biografija

Vyskupas. Gimė 1875 m. spalio 22 d. Gailioniuose, mirė 1958 m. sausio 3 d. Vilniuje, palaidotas Panevėžio katedroje.

Mokėsi Kauno kunigų seminarijoje, 1902 m. baigė Dvasinę katalikiškąją akademiją Sankt peterburge; įšventintas kunigu.

Po studijų kunigavo Liepojoje, nuo 1906 m. – Surviliškyje.

Liepojoje dirbo lietuvių savišalpos draugijoje, platino draudžiamus lietuviškus laikraščius, Surviliškyje įsteigė parapijos biblioteką, blaivybės draugijos skyrių.

Nuo 1911 m. Kauno kunigų seminarijoje dėstė lotynų kalbą, teologijos propedeutiką, sociologiją ir filosofiją. 1914 m. paskirtas vicerektoriumi.

Susitemino pastoracinės teologijos kursą, parengė jo vadovėlių.

Parašė sociologijos veikalą „Socialinis klausimas“ (1914).

Per Pirmąjį pasaulinį karą rūpinosi seminarijos evakuacija į Smolenską.

1918 m. grįžo į Kąuną, tvarkė apgraiutus seminarijos pastatus, rengė vadovėlius, nuo 1922 m. Teologijos-filosofijos fakulteto pastoracinės teologijos profesorius ir katedros vedėjas.

1918 m. pakeltas Žemaičių vyskupijos kapitulos kanauninku, nuo 1919 m. – vyskupijos tribunolo teisingumo gynėjas, nuo 1921 m. – vyskupijos socialinės akcijos sekretorius, nuo 1922 m. – bažnyčios turtų valdymo narys.

1926 m. konsekruotas vyskupu, paskirtas pirmuoju naujai įkurtos Panevėžio vyskupijos vyskupu.

Panevėžyje pastatydino katedrą ir įkūrė kapitulą, įrengė Katalikų veikimo centro (KVC) būstinę, prie kurijos – biblioteką.

Panevėžio vyskupijoje įkūrė 11 parapijų, pastatydino 15 bažnyčių, 14 viešų ar pusiau viešų koplyčių, 11 altarijų.

XX a. 4 deš. pr. kilus Bažnyčios ir Lietuvos Respublikos vyriausybės konfliktui tvirtai rėmė katalikiškojo jaunimo organizacijas.

Siekė naujovių Lietuvos katalikų bažnyčioje atsisakant kai kurių konservatyvių bruožų. Pirmasis (1937) viešai pradėjo kelti kunigų pajamų reformos klausimą.

Rūpinosi katalikiškomis organizacijomis: KVC, pavasarininkais, angelaičiais, ateitininkais.

Daug dėmesio skyrė jaunimo ugdymui: 1902–1926 m. mokytojavo įvairiose mokyklose, parašė tikybos pradžiamokslių, katekizmų, Šv. Rašto istorijų, pirmasis Lietuvoje įvedė šv. Mišias jaunimui.

1949 m. sovietų valdžios reikalavimu persikėlė į Vilnių, iš čia administravo Panevėžio vyskupiją ir LSSR priklausančią Vilniaus arkivyskupijos dalį. Nepaisydamas draudimų katekizavo vaikus ir teikė Sutvirtinimo sakramentą. Sovietiniu laikotarpiu siekė apsaugoti Kauno kunigų seminariją nuo per didelio valdžios kišimosi.

Parašė ir išleido literatūros pastoracijos, katalikų veikimo ir kitais aktualiais klausimais, daugiau nei 50 ganytojiškų laiškų.

 

Biografiją parengė Lietuvos dailės muziejaus filialo Lietuvos muziejų informacijos, skaitmeninimo ir LIMIS centro duomenų klasifikavimo specialistė Jurgita Komarovskytė.

Šaltiniai

Visuotinė lietuvių enciklopedija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2010, t. 17, p. 343.