Veronika Šleivytė

Vardas Veronika
Pavardė Šleivytė
Profesija tapytojas, grafikas, fotografas
Gimimo data 1906-12-06

Išsami biografija

Tapytoja, grafikė, fotografė. Gimė 1906 m. gruodžio 6 d. Antašavos bk. (Vabalninko vls., dab. Kupiškio r.), mirė 1998 m. balandžio 21 d. Kaune, palaidota Antašavos kapinėse.

Nuo vaikystės tarnavo ūkininkams ir svajojo tapti menininke arba piešimo mokytoja.

1924–1934 m. mokėsi Kauno meno mokykloje ir ją baigė, įgijo dailininkės-grafikės ir mokytojos specialybę. Per tą laiką ir vėliau (1927–1940) dirbo Žemės ūkio ministerijos (Kaune) braižytoja, nes turėjo pati save išlaikyti. Taip susigadino sveikatą ir ilgai gydėsi. 1933 m. dalyvavo pirmojoje Lietuvos fotomėgėjų sąjungos parodoje Kaune.

Baigusi studijas 1934–1938 m. dirbo piešimo mokytoja katalikiškoje Vaikelio Jėzaus draugijos mergaičių amatų mokykloje, vėliau Moterų globos komiteto amatų mokykloje.
Nuo 1937 m. dalyvavo Lietuvos dailininkių rengiamose parodose, buvo aktyvi fotografijos mėgėjų konkursų dalyvė. 1938–1940 m. buvo Lietuvos moterų dailininkių draugijos, kurią pati ir įkūrė, pirmininke. Įgyvendindama seną savo svajonę pakeliauti po pasaulį ir pasisemti meno paslapčių, 1939 m. lankėsi Italijos, Vokietijos, Šveicarijos, Lenkijos meno galerijose, domėjosi tapybos ir skulptūros darbais. Tai padėjo jai geriau perprasti žmogaus anatomijos subtilybes, kurias netrukus pritaikė savo grafikos darbuose.
nuo 1940 m. buvo paskirta tos pačios „Vaikelio Jėzaus draugijos“ amatų mokyklos direktore ir ja dirbo iki 1946 m. (ši mokykla keitė pavadinimus: 1940–1941 m. Kauno 5-oji amatų mokykla; 1941–1943 m. Kauno 1-oji Valstybinė amatų mokykla; 1944–1946 m. 11-oji Valstybinė amatų mokykla).

Antrojo pasaulinio karo metais dailininkės asmenybe ir buvusia veikla susidomėjo vokiečių saugumo institucijos. Šleivytė buvo tardoma, ištremta į Kelmę, iš kur turėjo būti išvežta darbams į Vokietiją. Iš ten jai pavyko pabėgti į Kazlų Rūdą, kur gyveno besislapstydama.

1946 m. atsisakiusi darbo atsidėjo kūrybai. Negaudama lėšų, kurį laiką sunkiai vertėsi, buvo remiama Viktariškių kaime gyvenančių artimųjų. Per tą laiką toliau kūrė, tvarkė savo darbus. Pagerėjus finansinei būklei, aplankė Maskvos, Leningrado, Kijevo, Talino ir Rygos muziejus, kur toliau sėmėsi patirties.

1960 m. tapo Lietuvos dailininkų sąjungos nare. 1984 m. jai suteiktas Kupiškio rajono garbės pilietės vardas. Šleivytė buvo kviečiama į Kupiškio rajono meno ir sporto šventes, susitikimus. 1985 m. dailininkei suteiktas Garbės kolūkietės vardas, 1986 m. – Lietuvos SSR nusipelniusios kultūros veikėjos Garbės vardas.

V. Šleivytės palikimą galima skirti į dvi dalis. Pirmoji – tai tarpukario ir pokario metais (iki 1942) kurti grafikos darbai, kuriuose realistiškai pavaizduotas valstiečių gyvenimas, dažnai pabrėžiant skurdą. Antroji – palikus darbą mokykloje (nuo 1946) atsidėjimas vien tapybai pastelės technika. Tapybos turinys buvo visiškai kitoks: lyriški Lietuvos peizažai, daugybė gėlių puokščių ir natiurmortai.

Mažiausiai žinoma Šleivytės kūrybos dalis – fotografijos. Ji fotografavo daug ir visada: savo šeimą, draugus, keliones, mokinių darbų, dailės ir fotografijos parodas, vestuves, laidotuves, susibūrimus, Kauną, darė daugybę didelių grupinių nuotraukų ir reprodukavo savo kūrinius.

V. Šleivytės darytų nuotraukų kolekcijoje yra išlikusių ir asmeninio turinio nuotraukų.

V. Šleivytė aktyviai dalyvavo grupinėse parodose, rengė ir personalines. Tikslios statistikos nėra, tačiau muziejininkai priskaičiuoja apie 90 dailininkės grupinių bei personalinių parodų visoje Lietuvoje.

Kultūrinė terpė

Lietuvių.

Šaltiniai

Lietuvos dailės muziejaus rinkinių informacinė sistema RIS (žiūrėta 2013 09 06).

Vikipedija, laisvoji enciklopedija, http://lt.wikipedia.org/wiki/Veronika_%C5%A0leivyt%C4%97 (žiūrėta 2013 09 06).