Antanas Gudaitis

Vardas Antanas
Pavardė Gudaitis
Profesija tapytojas, dėstytojas
Gimimo data 1904-07-29

Išsami biografija

Tapytojas. Gimė 1904 m. liepos 29 d. Šiauliuose, mirė 1989 m. balandžio 20 d. Vilniuje.

Andriaus Gedimino Gudaičio ir Rūtos Gudaitytės-Zaturskienės tėvas.

Vienas žymiausių lietuvių tapytojų.

1922–1926 m. mokėsi Šiaulių mokytojų seminarijoje, 1926–1929 m. studijavo Lietuvos universitete (literatūrą), Kauno meno mokykloje (pas J. Vienožinskį). 1929–1933 m. studijavo freską Nacionalinėje meno ir amatų konservatorijoje, A. Exter, A. Lhote'o, „Colarossi“, Juliano akademijose Paryžiuje.

1932–1935 m. dalyvavo grupuotės „Ars“, nuo 1935 m. Lietuvos dailininkų sąjungos veikloje. 1940–1941 m. dėstė Vilniaus dailės mokykloje, 1941–1985 m. VDI (su pertrauka; nuo 1951 m. LDI); prof. (1947). Nuo 1931 m. dalyvavo parodose; individualios Kaune (1937, 1965, 1974, 1984), Vilniuje (1962, 1964, 1974, 1980, 1984), Taline (1965), Maskvoje (1969), Rygoje (1975), Lvove (1980). Ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu nutapė figūrinių kompozicijų („Darbas“ 1929, „Motina su vaiku“ 1930–1931, „Naujakuriai / Šeimyna“, „Moteris su vaisiais“, abu 1933), natiurmortų, sukūrė piešinių, plakatų, scenovaizdžių (E. O'Neillo „Marko milijonai“ 1938, Kauno valstybiniame teatre), parengė interjero projektų (Pittsburgho universiteto lietuvių auditorijos baldai, freskos, 1931–1939). Paveiksluose ryšku P. Cezanne'o plastinės vaizdų sandaros, kompozicijos principai, A. Deraino, G. Braque'o, P. Picasso, V. van Gogho, italų dailės, senovės meno įtaka, piešiniuose – neoekspresionizmo tendencijos. Vėlesniojo laikotarpio kūriniuose išryškėjo savita tapymo maniera. Pagrindiniai žanrai – portretas, natiurmortas, peizažas. Paveikslams būdinga raiškūs sodrių spalvų deriniai, liaudies meno tradicijos tąsa ir transformacija (motyvų, kolorito), apibendrinta kompozicija, psichologizmas („Namelis Viekšniuose“ 1933, „Moteris iš Žemaitijos“ 1934, „Sodyba prie ežero“, „Valtys. Nida“, abu 1937, „Davatka (Žemaitė)“, „Senas meistras“, abu 1939). Pokario laikotarpiu nutapė realistinių figūrinių kompozicijų. Nuo 6 dešimtmečio pabaigos A. Gudaičio tapybai būdinga kontrastingos spalvos, faktūrų raiškumas, nuotaikų, ritmikos įvairovė. Nutapė portretų („Rūta ilsisi“, 1962, „Moteris palaidais plaukais I–IV“, 1973, dail. V. Kalinausko, 1974), peizažų („Beržoro apylinkės“, 1958–1959), simbolinių, alegorinio turinio paveikslų („Siautėjimas“ 1957–1967, triptikas „M. K. Čiurlionio atminimui“, 1961–1962, „Sūnus palaidūnas“ 1971–1972, „Akrobatas“, „Žmonės žiūri į žvaigždes“, abu 1973), juose metaforiškai perteikė asmeninę patirtį, sudėtingus žmonių tarpusavio santykius. 7–9 dešimtmečio paveiksluose dažni simboliniai paukščio, arklio įvaizdžiai („Arkliai ir žmonės“, 1968, „Mergaitė, baltas kumelys ir šokanti moteris“, 1970–1971). Vėlyvojoje kūryboje vyrauja santūresnės formos ir spavos, dramatizmas („Moteris ir du balti paukščiai“ 1987–1988, „Autoporetas su balta panama“, „Autoportretas tamsiame fone“, abu 1987). Meistriškai naudodamas plastines tapybos priemones A. Gudaitis savo kūriniuose plėtojo žmogaus būties, gaivališko ir pirmapražio santykio su gamta temas, naudojo nacionalinius motyvus ir įvaizdžius. Padarė didelę įtaką 20 amžiaus lietuvių dailininkams (koloristinei tapybai).

A. Gudaičio kūrinių turi Lietuvos dailės muziejus, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, užsienio šalių (Armėnijos, Estijos, Gruzijos, Rusijos) muziejai.

Įvertinimas: LSSR valstybinė premija (1965).

Šaltiniai

Visuotinė lietuvių enciklopedija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005, t. 7.
Lietuvos dailininkų žodynas, sud. Šatavičiūtė-Natalevičienė L., Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2013, t. 3: 1918–1944.