Paieškos kriterijai:

  • Sritis: profesionalioji dailė
 
Objektai surūšiuoti pagal
   
  • Paveikslas „Pusryčiams padengtas stalas“

    Paveikslas „Pusryčiams padengtas stalas“, 1924 m.

    Eugenijus Kulvietis

    1925 metais Vaižgantas buvo pakviestas į Ukmergės gimnaziją dėstyti lietuvių kalbą, nes susirgo mokytojas. Nors rašytojas Kaune turėjo daug darbo, tačiau mielai sutiko jį pavaduoti (Kn.: Neužmirštamas Vaižgantas. Vilnius. 2009). Tris mėnesius du kartus per savaitę Vaižgantas važiuodavo traukinuku atlikti šios pareigos. Ukmergės gimnazijoje susipažino su piešimo mokytoju dailininku Eugenijumi Kulviečiu (1883–1959), įsigijo jo natiurmortą, labai tinkantį nedideliam valgomajam.
    J. Tumo-Vaižganto (1869–1933) memorialinis daiktas.

  • Paveikslas „Nukryžiuotasis“

    Paveikslas „Nukryžiuotasis“, 1919 m.

    Balys Macutkevičius

    Šį paveikslą Vaižgantas visada vadino ,,Po kryžiumi“ (Kn.: Vaižgantas. Laiškai Klimams. Vilnius. 1998). Jo autorių vertino kaip tapytoją. Balys Macutkevičius buvo jaunosios kartos dailininkas modernistas, tapęs  portretus, peizažus, natiurmortus, simbolines bei religines kompozicijas. Jo kūriniams būdinga konstruktyvizmo ir art deco stiliaus tendencijos, dekoratyvi, ornamentinė kompozicija.
    J. Tumo-Vaižganto (1869–1933) memorialinis daiktas.

  • Paveikslo „Nukryžiuotasis“ kopija

    Paveikslo „Nukryžiuotasis“ kopija, ~1927 m.

    Peter Paul Rubens, Jonas Janulis

    P. P. Rubenso originalas saugomas Nacionaliniame Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejuje. Juozas Tumas turėjo tris vertingų kūrinių kopijas, kurias buvo padaręs Jonas Janulis: šią, šventąjį Pranciškų bei šventąjį Juozapą. 1920 metais, Vaižgantui tapus Vytauto Didžiojo bažnytėlės rektoriumi, jis pradėjo rūpintis atstatymo darbais bei remontu. Bažnyčios vidų dekoruoti buvo patikėta dailininkams Petrui Kalpokui, Pauliui Galaunei ir Jonui Januliui. Taigi – su Juozu Tumu-Vaižgantu šiam dailininkui teko nemažai bendrauti.

    J. Tumo-Vaižganto (1869–1933) memorialinis daiktas.

  • Paveikslo „Šventasis Juozapas“ kopija

    Paveikslo „Šventasis Juozapas“ kopija, 1925 m.

    Nežinomas dailininkas, Jonas Janulis

    Šventasis Juozapas yra vienas svarbiausių Katalikų bažnyčios šventųjų. Marija ir Juozapas laikomi žemiškaisiais Jėzaus tėvais. Kaip šventasis, Juozapas yra Katalikų bažnyčios ir dailidžių globėjas. Jis buvo ir yra labai populiarus lietuvių liaudies meistrų religinių skulptūrėlių personažas. Šv. Juozapas buvo ir Vaižganto vardo globėjas.
    J. Tumo-Vaižganto (1869–1933) memorialinis daiktas.

  • Paveikslo „Šventasis Pranciškus Asyžietis“ kopija

    Paveikslo „Šventasis Pranciškus Asyžietis“ kopija, 1924 m.

    Nežinomas dailininkas, Jonas Janulis

    Pranciškus Asyžietis – vienuolis, katalikų šventasis, gyvenęs XII–XIII amžiuje. Jis įkūrė pranciškonų, Šv. Klaros seserų bei pasauliečių (tretininkų) ordinus, reformavo Katalikų bažnyčią, buvo vadinamas antruoju Kristumi. Šv. Pranciškus yra gyvūnų ir gamtosaugos globėjas. Jo pasaulėjauta buvo artima Juozui Tumui, kuris grožinei kūrybai pasirinko Vaižganto – gamtos atsinaujinimo ir linų dievo slapyvardį. Šv. Pranciškus buvo ir poetas. Vaižgantas, kaip ir Pranciškus Asyžietis, buvo priėmęs neturto įžadus, garsėjo kaip uolus tretininkas.

    J. Tumo-Vaižganto (1869–1933) memorialinis daiktas.

  • Paveikslas. J. Mačiulis-Maironis

    Paveikslas. J. Mačiulis-Maironis, 1924 m.

    Jonas Šileika

    Dailininko Jono Šileikos (1883–1960) 1924 m. tapytas Jono Mačiulio-Maironio (1862–1932) portretas. Tai vienintelis portretas, kuriame poetas vilki pasauliečio drabužiais. Profesiją išduoda tik prelato žiedas ant dešiniosios rankos bevardžio piršto. Maironio archyve apie šį portretą nėra jokių užuominų, tačiau įdomus dokumentas aptiktas Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, J. Šileikos archyve – lapelis su Maironio rankraščiu, ant kurio užrašyta: „Graži tu mano brangi tėvyne, šalis kur miega kapuos didvyriai...” Užrašyta lapo viršuje, tuomet ta pati eilutė per lapo vidurį, o apačioje pasirašyta „Maironis“. Kol nebuvo surastas šis rankraštis, kurį J. Šileika panaudojo tapydamas portretą, buvo galima įtarti, kad galbūt tapyta iš fotografijos, poetui nepozuojant, tačiau iš Maironio rankraščio aiškėja, kad bendradarbiauta ir pozuota, nes užrašytas tekstas pavaizduotas ir portrete. 1939 m. portretas iškeliavo į  Niujorko pasaulinę meno parodą, vykusią tais pačiais metais. Kai paroda baigėsi, Europoje buvo prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas ir meno kūriniai į Tėvynę tada negrįžo. Maironio portretą  priglobė lietuvis bankininkas John Krotkas (Jonas Krotkus). 2011 metų spalio mėnesį po ilgų klajonių poeto portretas parkeliavo į Maironio namus, jį atvežė JAV lietuvių kultūrininkė Marija Remienė.

  • Iliustracijos K. Kubilinsko knygai „Vai tu, Martynai

    Iliustracijos K. Kubilinsko knygai „Vai tu, Martynai", 1977 m.

    Lelija Bičiūnaitė

    Iliustracijos publikuotos Kosto Kubilinsko kn. „Vai tu, Martynai", VIlnius: Vaga, 1977.

  • Litografija „Popiežius Pijus XI“

    Litografija „Popiežius Pijus XI“, ~1925 m.

    Nežinomas autorius

    Popiežiaus Pijaus XI (Ambrogio Damijano Achille Ratti, 1857–1939) portretas yra nežinomo dailininko litografija, pagaminta apie 1925 m. Prieš tapdamas popiežiumi Pijumi XI, jis  buvo paskirtas apaštaliniu vizitatoriumi Lietuvai, 1920 metais čia bent du kartus buvo atvykęs, lankėsi Kaune ir Vilniuje. 1922 metais jis buvo išrinktas popiežiumi. Juozas Tumas-Vaižgantas šį popiežių vertino už modernių idėjų sklaidą Romos katalikų bažnyčioje.
    J. Tumo-Vaižganto (1869–1933) memorialinis daiktas.

  • Paveikslas. J. Mačiulis-Maironis

    Paveikslas. J. Mačiulis-Maironis, 1931 m.

    Elena Janulaitienė

    Paskutinis išlikęs Maironio portretas yra tapytas 1931 metais dailininkės Alenos Jurašaitytės-Janulaitienės (1893–1982 ). Ant įrėminimo aplanko įrašyta dedikacija: „Lietuvos poetui Al.(Alena) Janulaitienė. 1931 06.09.“ Dailininkės tėvas Aleksandras Jurašaitis Vilniuje turėjo fotografijos ateljė, buvo garsus dvidešimtojo amžiaus pirmųjų dešimtmečių fotografas, jo duktė Alena mokėsi dailės, tapo gabi portretistė, tačiau daug padėdavo ir tėvui, retušuodama nuotraukas. Ji ištekėjo už teisininko, istoriko, politinio veikėjo Augustino Janulaičio, ir apie 1920 m. šeima iš Vilniaus persikėlė gyventi į Kauną. Žinoma, Maironis su A. Janulaičiu buvo pažįstami kaip Lietuvos universiteto profesoriai, o tuo pačiu ir su žmona dailininke Alena.
    A. Janulaitienė sukūrė pastelinius portretus ir Maironio, ir jo sesers Marcelės Mačiulytės. Poetui buvo arti septyniasdešimties, o dailininkė jauna, turinti didelių fotografės įgūdžių, pastelę sukūrė gana tikrovišką, tačiau malonių blausių spalvų, poeto veidas šiltas, ramus, žvelgia senyvo gero žmogaus mėlynos akys, žili plaukai, auksinė pensnė su grandinėle, balta apykaklė, juoda pelerina su violetiniais prelato apsiuvais ir tos pačios spalvos sagomis. Be dvasiškio insignijų. Tačiau Maironis vis dar norėjo atrodyti jaunesnis. Jis savo bičiulių klausdavo, ar tikrai atrodąs toks senas kaip portrete? Šis atvaizdas  kabo Maironio darbo kabinete.
    Juozas Tumas-Vaižgantas atsiminimuose apie Maironio butą Kaune rašo: „Tarp paveikslų daug jo paties portretų ir bareljefų. Gan greit visi mūsų dailininkai yra Maironį portretavę, jo paties įsakymu, gerai užmokami.“ (Kn.: Literatūra ir kalba. XXI. V., 1990, p. 455).
    J. Mačiulio-Maironio (1862–1932) memorialinis daiktas.

  • Skulptūra „Vytautas Didysis“

    Skulptūra „Vytautas Didysis“, 1931-03-25

    Bernardas Bučas

    XX amžiaus pradžioje Vytautas Didysis buvo garbinamas kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės galios simbolis. Vaižgantui Vytautas Didysis buvo reikšmingas dar ir todėl, kad jis laikomas Švenčiausiosios Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios statytoju (Aleksoto g. 13). Kan. Juozas Tumas vienuolika metų buvo šios bažnyčios rektoriumi. Bernardo Bučo sukurtą Vytauto Didžiojo skulptūrėlę Vaižgantas įsigijo gavęs Vytauto Didžiojo 2-ojo laipsnio ordiną.
    Laiške dukterėčiai Bronei Klimienei 1932 metais Vaižgantas rašė: ,,Lipau į Vytauto Didžiojo Ordino pirmąjį laipsnį: taip buvusi nusprendusi Ordino Taryba; bet nuslydau į antrąjį laipsnį. Prezidentas sako dėl to, kad būčiau tapęs didesnis už pačius didžiuosius. Ale vis tik – žvaigždė. Dabar pašonėje turiu dvi žvaigždes: Gedimino ir Vytauto.“
    J. Tumo-Vaižganto (1869–1933) memorialinis daiktas.

  • Rodomi įrašai nuo 121 iki 130
  • Įrašų skaičius puslapyje:
  • Puslapis: iš: 11